Nuotraukos – LNDM, Gintarės Grigėnaitės © Rasa Ušinskaitė
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus šiemet mini 120-ąsias vieno ryškiausių XX a. kūrėjų – Stasio Ušinsko – gimimo metines. Jubiliejų pažymi didžiulė paroda „Stasys Ušinskas: Lietuvos modernizmo ledkalnis“, veikianti Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje iki rugsėjo 14-osios. Tai – ne tik menininko darbų retrospektyva, tai – galimybė pamatyti, kiek daug kūrybos sričių galėjo aprėpti vienas žmogus: nuo vitražų ir tapybos iki marionečių teatro, scenografijos bei animacijos.
Už šio pasakojimo slypi ne tik meno istorija, bet ir asmeniniai prisiminimai. Parodos ekspoziciją papildo dailininko dukters, menininkės Rasos Ušinskaitės, liudijimai, leidžiantys pažvelgti į Ušinską ne vien kaip į legendą, bet ir kaip į žmogų, nuolat ieškojusį naujų kelių.
Pakruojis Paryžiuje
Ušinskas gimė akmenskaldžio šeimoje Pakruojyje, tačiau anksti susidūrė su pasauliu už Lietuvos ribų – vaikystėje gyveno Amerikoje, studijavo Paryžiuje. Būtent ten gimtojo krašto siužetai įgavo modernią, kubistinę formą. Jo mokytojas Fernandas Léger dažniausiai rinkosi industrinius motyvus, bet Ušinskas tapė medžių kirtimą, turgaus kelius ar šeimos gyvenimo epizodus. Tokia kaimo tematika kubizmo rėmuose tapo netikėta ir savita.
Dar daugiau – Niujorko dangoraižius jo paveiksluose pakeitė Pakruojo pušys. Paryžiuje pradėtas plafonas „Cirko repeticija“, kurio fone iš pradžių turėjo iškilti Amerikos metropolijos siluetas, grįžus į Lietuvą buvo perpieštas taip, kad miesto vietą užėmė gimtinės peizažas.
Jo mąstysenai didelę įtaką turėjo Pakruojo dvaras. Ten berniukas, lydimas senelio, kuris mūrijo krosnis, bėgiodavo po sodą, piešdavo skulptūrų eskizus ir vartydavo knygas bibliotekoje. Griežtos klasicizmo formos, supusios vaikystėje, vėliau persikėlė į jo kompozicijas.
Stasys Ušinskas (1905–1974). Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas kerta kardu į Maskvos kremliaus vartus 1369 metais. 1939, drobė, aliejus. Lietuvos nacionalinis muziejus.
Marionetės, kurios žiūri į žmogų
Ušinskas buvo kūrėjas, technologijas naudojęs kaip savitą meninę kalbą. Amerikoje jis sukūrė ir užpatentavo marionečių mechanizmą, leidusį lėlėms judinti akis, kilstelėti antakius, o kai kurioms – net krustelėti nosį ar skruostus. Katės akyse degė lemputės, o Storulis stebino mimika. 1938-aisiais jis sukūrė pirmąjį lietuvišką garsinį marionečių animacinį filmą „Storulio sapnas“.
Šiandien marionečių brėžiniai, patentuoti prieš 85 metus, įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Šis faktas liudija, kad Ušinskas buvo ne tik dailininkas, bet ir išradėjas, siekęs suteikti lėlei beveik žmogišką veidą.
Paryžiaus pamokos ir vitražo paslaptys
Studijos Nacionalinėje dailės ir amatų konservatorijoje atvėrė dar vieną kryptį – vitražą. Ušinskas tyrinėjo Lucieno Magne paliktą biblioteką – joje aptiko technologinių receptų, parsivežė knygelę su krosnių piešiniais ir glazūrų formulėmis. Namuose jo sąsiuviniai pildėsi bandymais kurti glazūras, tinkamas žemai degimo temperatūrai. Išgautos spalvos nugulė ne tik ant keramikos paviršių, bet ir vitražuose, kuriuose susitiko tradicija ir eksperimentas.
Stasio Ušinsko glazūrų receptų sąsiuvinis
Istorija vitražuose ir balete
Ušinsko darbuose ryškus patriotiškumas. Vitražuose jis net šventuosius puošė lietuviškomis juostomis, drąsiai derindamas tautinius elementus su sakraline ikonografija. Jo scenografija pirmajam moderniam lietuviškam baletui „Piršlybos“ tapo ryškiu tautinės tapatybės simboliu, o drobė „Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas kerta kardu į Maskvos kremliaus vartus“ išlieka politiniu pareiškimu, nepraradusiu aktualumo.
Sovietmečio kaina
Kai Lietuvą užgriuvo sovietinė okupacija, Ušinskas atsidūrė keblioje padėtyje. Jis dėstė studentams modernų meną, nesilaikydamas socialistinio realizmo kanonų. Tai apsunkino jaunųjų dailininkų karjeras, o laiškuose jis išgyveno dėl kiekvieno jų. Galiausiai buvo pašalintas iš Dailės instituto.
Tuo metu šeimą ištiko asmeninė drama – jo antroji žmona Vitalija Blažytė buvo ištremta į Sibirą. Devynerius metus vyras ir žmona nesimatė. Laiškai, kuriuos dukra Rasa saugo iki šiol, liudija skausmą, bejėgystę ir nuolatinį tikėjimą, kad dar susitiks.
Užsienyje Ušinskas jau buvo spėjęs pelnyti pripažinimą ir turėjo užsakymų Amerikoje, pavyzdžiui, filmui „Lakštingala“. Tačiau jis pasirinko pasilikti Lietuvoje. Šeima – serganti pirmoji žmona, motina, sesuo ir dukros – jam buvo svarbesnė už galimybę tęsti tarptautinę karjerą.
Stasys Ušinskas. „Dvi gracijos“. 1937 m. Drobė, aliejinė tapyba; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.
Taikomosios dailės ir dizaino muziejus
Namai – dirbtuvės
Ušinskų namuose nebuvo įprastų švenčių ar atostogų – dirbta iki paryčių, o vitražų užsakymai dažnai įgyvendinami per naktį. Į kūrybos procesą įsitraukdavo visa šeima: sesuo Filomena, dukra Jūratė ir, vėliau, iš tremties grįžusi Vitalija Blažytė.
Duktė Rasa prisimena, kad pokalbiams su tėvu beveik nelikdavo laiko, bet buvo leidžiama būti šalia: vartinėti knygas, klausytis diskusijų apie kitus menininkus. Kartą tėvas netikėtai pasiėmė ją iš darželio ir nuvežė į Pažaislį, kur studentai tapė. Tą dieną ji ne tik valgė iš laikraščio išvyniotą sumuštinį, bet ir rinko sraiges bei varles, kurios sukėlė sąmyšį autobuse. Tokie epizodai atskleidžia kitą Ušinsko pusę – tyliai žaismingą.
Ledkalnio viršūnė
Šiemet menininko jubiliejus pažymėtas ne tik Pakruojyje, bet ir Vilniuje. LNDM parodoje galima išvysti plačią kūrybos panoramą – tarsi ledkalnį, kurio paprastai matome tik mažą dalį. Čia eksponuojami vitražai, tapyba, marionetės, eskizai, užrašai. Leidykla išleido reprodukcijas, kurias gali įsigyti kiekvienas. Ypač ryškus „Lakūno sapnas“ – darbas, kuriame Ušinskas peržengė kubizmo ribas ir artėjo prie siurrealizmo.
Iki parodos pabaigos muziejus rengia specialius susitikimus: marionečių dirbtuves, paskaitas apie jo studijas Paryžiuje ir kūrybos ryšius su Vakarų modernizmu, pasivaikščiojimą po ekspoziciją su architekte. Tai paskutinė proga pamatyti darbus ir išgirsti istorijas, kurios atskleidžia, kiek daug slypi po paviršiumi.
Stasys Ušinskas šiandien primena ledkalnį – matoma tik dalis jo kūrybos, o visa kita glūdi pasakojimuose, prisiminimuose, nepabaigtuose projektuose. Jo menas įrodo, kad žmogus, kilęs iš mažo miestelio, sugeba prisiliesti prie Europos modernizmo branduolio ir palikti savo pėdsaką šiame judėjime.
