Kadrai iš filmų © Broliai Mekai. Adolfas Mekas pirmas iš dešinės.
2025-ieji žymi šimtmetį nuo Adolfo Meko (1925–2011) – kino kūrėjo, rašytojo, pedagogo ir šviesaus keistuolio – gimimo. Jis buvo žmogus, kuris net ir didžiausiame gyvenimo absurdo sūkuryje sugebėdavo atrasti džiaugsmą, o kamerą pavertė ne įrankiu, bet žaidimo draugu.
Nors pasaulyje Adolfas pripažintas kaip avangardinio kino klasikas, Lietuvoje jis vis dar lieka tarsi brolių dueto antrasis balsas, dažnai prislopintas garsesniojo Jono Meko šešėlyje. Tačiau Adolfo kūrybinė šviesa buvo savita ir nepriklausoma – kupina švelnios ironijos, humoro, siurrealistinių gestų ir neapsimestinio gyvenimo troškimo.
Šimtmečio proga „Skalvijos“ kino centras spalio 3–4 d. kviečia atrasti šį kūrėją iš naujo – per filmus, pokalbius ir dienoraščius.
Kadras iš A. Meko filmo Grįžimas namo.
Kadras iš A. Meko filmo Grįžimas namo.
Kadras iš A. Meko filmo Grįžimas namo.
Kadras iš A. Meko filmo Grįžimas namo.
Žaidimas kaip pasaulio kalba
Dar jaunystėje kartu su broliu Jonu jie įsigijo pirmąją kino kamerą – iš jos gimė visa viena epocha. Abu įkūrė legendinį žurnalą Film Culture, kuris tapo Niujorko avangardinio kino scena pagrindu. Adolfo indėlis čia – ne tik kūrybinis, bet ir organizacinis: jis buvo žmogus, kuris ne tik kūrė, bet ir mokė kitus kurti.
Būtent todėl Adolfas įkūrė kino fakultetą Bardo menų koledže (Bard College), kur daugiau nei tris dešimtmečius mokė jaunus režisierius mąstyti laisvai. Jo paskaitos buvo tarsi performansai – pilni spontaniškumo, juoko ir nepaklusnumo logikai.
„Aleliuja kalvoms“ – kuoktelėjusi meilės poema
Pirmasis Adolfo pilnametražis filmas Aleliuja kalvoms (1963) – romantinė komedija, kuri sulaužė visus romantinės komedijos dėsnius. Du draugai įsimyli tą pačią moterį – Verą – tačiau kiekvienas mato ją savaip. Istorija čia virsta keista, poetiška kelione per sapną, kurioje jausmai reiškiami ne žodžiais, o absurdiškais gestais, improvizacija ir muzikos ritmu.
„Tai keisčiausia, labiausiai apgirtusi, kone kuoktelėjusi 1963-ųjų komedija – ironiška poema, nuostabiai naujas eksperimentas,“ – rašė žurnalas The Time po premjeros Kanuose. Šis filmas, kupinas žaismės ir melancholijos, bus rodomas spalio 3 d. 20:30 val. „Skalvijos“ kino centre.
Sugrįžimas namo – kamera kaip atminties veidrodis
Dokumentiniame filme Grįžimas namo (1972) užfiksuota brolių Adolfo ir Jono Meko kelionė į Lietuvą po 27 metų emigracijos. Kamera čia – tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties, tarp vaikystės pievų ir svetimos šalies kelio dulkių.
Filme skamba dienoraščių ištraukos, matome gamtos, šeimos, prisiminimų vaizdus. Visa tai virsta švelniu klausimu: kas yra namai? – ar tai vieta, ar būsena, ar tiesiog žmogus, į kurį norisi grįžti.
Kartu su šiuo filmu bus parodyti du trumpametražiai – Interviu su Laplandijos ambasadoriumi ir Kaip nupiešti katę (spalio 4 d. 20:30 val.).
Po seansų – pokalbiai su Juliumi Ziz, Adolfo Meko bičiuliu, režisieriumi ir poetu, bei Pipu Chodorovu, kino kūrėju, kompozitoriumi ir platintoju, kuris daugelį metų skatino iš naujo atrasti Mekų kūrybą pasaulyje.
Kadras iš Adolfo Meko filmo Aleliuja kalvoms ©
Kadras iš Adolfo Meko filmo Aleliuja kalvoms ©
Kadras iš Adolfo Meko filmo Aleliuja kalvoms ©
Mekas grįžta ir į knygą
Šimtmečio proga Adolfo Meko filmų peržiūros vyksta ir Biržų rajono Jurgio Bielinio bibliotekoje (rugsėjo 18–28 d.), o leidykla „Odilė“ išleidžia dienoraščių rinkinį „Raštai“ (vertė Vidas Morkūnas). Knygos pristatymas – spalio 5 d. 17 val. Vilniaus literatų namuose.
„Raštai“ atskleidžia Adolfo balsą tokį, koks jis buvo – žaismingas, ironiškas, bet kartu be galo žmogiškas, kalbantis apie meilę kinui, vienatvę, brolystę ir kūrybos nerimą.
Šimtmečio tonas
Adolfas Mekas niekada nebuvo tik „antrasis brolis“. Jis buvo žmogus, kuris į kiną įnešė žaismės, į mokymą – meilės, o į absurdą – šviesos.
Šimtmečio renginiai leidžia iš naujo pamatyti šį kūrėją ne tik kaip istorijos figūrą, bet kaip gyvą balsą, vis dar kalbantį apie tai, kad gyvenimas – tai ne rimtas reikalas, o stebuklingas žaidimas, kuriame kamera vis dar įjungta.
