Vaikystė – ypatingas laikas, kupinas svarbių pokyčių ir patirčių, formuojančių asmenybę. Vaikai itin imliai priima naują informaciją, įsisavina įgūdžius. Pasitelkdami žaidimą mažieji tyrinėja ir atranda pasaulį, neturi susiformavusių nuostatų, todėl į viską žiūri atviromis akimis. Tuo pačiu vaikai labai jautrūs ir be galo skirtingi. Tad kaip padėti vystytis besiformuojančios sąmonės kūrybiškumui, vaizduotei ir leisti formuotis autentiškai pasaulėžiūrai?
Nuotraukos – Eglės Davidavičės archyvo ©
Jau trečius metus iš eilės „Skalvijos“ kino centras organizuoja vasaros dienos stovyklą – animacijos dirbtuves vaikams. Lydimi profesionalių animacijos ir kino kūrėjų stovyklos dalyviai praktiškai pažįsta skirtingas animacijos technikas bei geba jas skirti, įgauna vizualaus meno bei kino kalbos pagrindus, lavina estetinį suvokimą, kuria animuotus vaizdus, dirba grupėse ir dalyvauja kitose smagiose kultūrinėse ir edukacinėse veiklose. Apie kūrybinę stovyklą, darbo su vaikais ypatumus ir kūrybiškumo puoselėjimą pasikalbėjome su animacijos kūrėja, edukatore Egle Davidaviče.
Koks tavo pačios santykis su animacija buvo vaikystėje?
Animacija vaikystėje man buvo savotiškas ritualas – atsikeldavau sekmadienį anksti ryte, atsisėsdavau ant kokių penkių pagalvių ir žiūrėdavau trumpus filmus, kol mama dar miegodavo. Kadangi tokio turinio vaikams nebuvo daug, kiekvieną trumpametražį filmą gerdavau į save, mėgaudavausi tuo pusvalandžiu, kai visas dėmesys galėjo nuklysti į kitus pasaulius.
Gal gali papasakoti, kaip prasidėjo tavo kaip animatorės kelias?
Niekada negalvojau, kad dirbsiu su animuotu vaizdu. Paauglystėje save mačiau kaip scenos žmogų, vėliau norėjau kurti vaidybinį kiną, bet netyčia pabandžius išjudinti savo pačios kurtus piešinius (besimokant „Skalvijos“ kino akademijoje) visai netikėtai atradau be galo turtingą ir įdomų animacijos pasaulį. Tuomet ėmiau tikslingai domėtis ir ruoštis studijoms Vilniaus dailės akademijoje, kurioje baigiau animacijos bakalaurą. Ten atsirado ir pirmieji eksperimentai su forma, priemonėmis, animaciniai filmai.
Nuotrauka – Aistės Užaitės ©
Kaip pradėjai dirbti su edukacija ir kuo, tavo nuomone, ši sritis ypatinga?
Edukacijoje atsiradau labai netikėtai, dar pirmaisiais studijų metais „Skalvija“ ieškojo žmonių, kurie vaikus supažindintų su animacija trumpų dirbtuvėlių formoje. Taip kartu su kursioke ir pradėjome dirbti su vaikais. Pamažu ėmė didėti animacijos pažinimo poreikis, tęsiau savo veiklas su kino stovyklomis, trumpomis ir ilgesnės trukmės vizualinio raštingumo dirbtuvėmis. Dirbti teko gana plačiai: mokyklose, festivalių metu, su darželinukais, paaugliais ir jaunimu, turinčiu negalią. Edukacija yra ta sritis, kuri reikalauja daug pasiruošimo, atsidavimo ir jėgų, bet be galo daug moko ir grąžina su kaupu. Kaskart pamačiusi naują grupę vaikų, su kuria teks dirbti, nerimauju, kaip pavyks užmegzti kontaktą, sudominti, tačiau kiekvieną kartą įgaunu vis daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi, naujų patirčių ir prisiliečiu prie augančių kartų, kurios moko būti lanksčia, priimančia, atvira.
Kuo ypatinga animacijos stovyklos programa?
Su šiokia tokia patirtimi kino edukacijoje atsirado poreikis vaikus supažindinti ne tik su skirtingomis animacijos technikomis ar judesio pagrindais, tačiau bendrai praplėsti suvokimą apie vaizdą, kas jį sudaro, kaip jį žiūrėti, skaityti, konstruoti. Taigi į stovyklos veiklas įtraukėme užduotis su spalvomis ir jų analize, kompozicija. Atliekame skirtingus bandymus ir eksperimentus naudodami optinius žaislus, statišką vaizdą atgaiviname kuo įvairesniais būdais. Galiausiai žiūrime animacinius filmus, apie juos kalbame ir pabandome patys juos kurti.
Kokios savybės ir gebėjimai ugdomi kūrybinėje stovykloje?
Dažnai susiduriu su įsivaizdavimu, kad animacija yra kažkas labai lengvo, greito ir smagaus. Žinoma, nesusipažinus su animacijos kūrimo procesu taip tikrai gali atrodyti, tačiau iš tiesų animacijos kūrimas reikalauja labai daug kantrybės, susikaupimo, nuoseklaus ir ilgo darbo su dažnai vos kelias sekundes trunkančiu kadru. Tad stovykloje vaikai yra ugdomi sulėtėti, lavinti dėmesingumą, dirbti su pačiomis smulkiausiomis detalėmis, kas tikrai nėra lengva vis greitėjančioje kasdienybėje. Tačiau visada žiūrint stovykloje sukurtus darbus ir prisiminus ilgą kelią iki jų įgyvendinimo pasidžiaugiame, kad pabaigėme tai, ką pradėjome, kad kai buvo sunku, atradome jėgų ir nepasidavėme. Refleksijos metu vaikai ypač dažnai išreiškia pasididžiavimą savimi įveikus ne vieną kūrybinio proceso iššūkį.
Kaip manai, ar kūrybiškumo puoselėjimas daro įtaką vaiko savivertei ir pasitikėjimui savimi?
Žinoma, net pats stovyklos formatas leidžia stiprinti šias savybes skirtingais būdais – tiek dirbant, kuriant individualiai, tiek komandose. Atlikdami kūrybines užduotis individualiai vaikai išreiškia save nepalikdami komforto zonos, tačiau tokiu būdu įtvirtina jau turimas žinias ir pristatydami savo kūrybą kitiems mokosi atskleisti savo matymą, artikuliuoti idėjas, kurias atsineša iš individualių patirčių. Tuomet pereiname prie darbo grupėse. Čia kiekvienas atranda sritį, kurioje gali pasireikšti, prisiima atsakomybę už konkretaus tikslo įgyvendinimą, mokosi būti grupės dalimi, įnešti savo požiūrio tašką. Tai, be abejo, labai stipriai veikia kiekvieno vaiko savivertę bei gebėjimą pasitikėti savo jėgomis, žiniomis, nebijoti tuo dalintis su kitais.
Stengiamės pastebėti kiekvieną vaiką, jo unikalumą, individualų charakterį. Pagal tai dažniausiai koreguojame programą bei turinį stovyklos eigoje. Tik taip galime kuo geriau atliepti vaikų poreikius. Kartais nutinka taip, kad į stovyklą vaikai ateina tikėdamiesi smagiai praleisti laiką ir sužinoti daugiau apie animaciją, o išeina stipriai ūgtelėję, atradę savo stipriąsias puses, išmokę geriau bendradarbiauti su kitais, įvardinti savo emocijas, poreikius bei užsimezga daug prasmingų draugysčių, kurios gali tęstis ir už stovyklos ribų.
Nuotrauka – Manto Bartaševičiaus ©
Kuo, kalbant apie kūrybinį procesą, ypatingi vaikai?
Turbūt visi vaikai su savimi atsineša unikalias patirtis, šeimoje formuojamas vertybes, tam tikrus auklėjimo modelius, tačiau kad ir iš kokių skirtingų kontekstų bebūtų, vaikai yra be galo smalsūs ir atviri naujiems patyrimams. Šios savybės padeda pažinti, drąsiau eksperimentuoti, leisti fantazijai žaisti, ieškoti ir atrasti. Tokia vidinė laisvė yra labai svarbi sąlyga norint kurti, o mūsų, edukatorių, užduotis yra užtikrinti vaikams saugią erdvę, kurioje jie galėtų atsipalaidavę įsilieti į kūrybinį procesą.
Ar vaikams sunku dirbti grupėse?
Turbūt ir taip, ir ne. Dažnai viskas priklauso nuo bendros grupės dinamikos, ar grupėje kiekvienas geba rasti sau vietą, jaustis išgirstas ir priimtas, neužgožtas kitų. Išmokti dirbti grupėje yra svarbu, nes gebėjimas išklausyti kito nuomonę, ją gerbti, ieškoti bendro sutarimo, prisiimti atsakomybę už konkretų darbą yra aktualu ir naudinga tiek mokyklos kontekste, tiek už jos ribų. Ir nors individualumas yra dažnai vartojama sąvokos šiandien, manau, kad gebėti įsilieti į bendruomenę, pajusti komandą ar kolektyvą, įvertinti, ką naujo ir unikalaus gali į tokią grupę įnešti, yra vis dar vertinama ir vertinga.
Animacijos dirbtuves vedi ne vienerius metus. Gal turi įdomių, įsimintinų istorijų ar pastebėjimų?
Kuo ilgiau dirbu edukacijoje, tuo stipriau įsitikinu, kad kiekvienas vaikas yra unikalus ir kūrybingas. Vienam reikia tik duoti priemonę į rankas ir jis ims kurti, kitam reikalingas švelnus paskatinimas, o yra ir tokių, kurie atsiskleis tik pačią paskutinę stovyklos dieną. Kiekvieno užsiėmimo metu stengiuosi įsiklausyti ir pažinti vaiko vidinį pasaulį, atliepti pačius svarbiausius jo poreikius ir atrakinti jo kūrybiškumą. Tai tikrai ne visada pavyksta, kartais tam pritrūksta laiko, kartais pats vaikas viduje išgyvena didelius virsmus ir reikia jam leisti juos išbūti, tačiau jeigu visgi pavyksta vaiką „atrakinti“, labai tuo džiaugiuosi.
Gyvename skaitmeninių vaizdų pasaulyje, į kurį vaikai įsitraukia vis anksčiau. Kaip manai, kokiais būdais galime ugdyti vaikų sąmoningumą ir gebėjimą nepasiklysti tirštoje skaitmeninėje terpėje?
Vaikų navigavimo po skaitmenines erdves išvengti turbūt nėra įmanoma, tačiau mums, suaugusiems, taip pat nėra lengva padėti telefonus į šalį ir išlėkti apsukti kelis ratus su dviračiu gamtoje. Tačiau jeigu patys būsime sąmoningi, tikiu, kad mūsų pavyzdžiu seks ir vaikai. Todėl pirmiausia svarbu, kad mes turėtume sveiką santykį su technologijomis ir vartojamu turiniu, dažniau paimtume knygą į rankas ar įtrauktume vaikus į įvairesnes kasdienes veiklas. O apie tai, ką vaikai žiūri, klauso ar žaidžia savo išmaniuosiuose įrenginiuose svarbu daug kalbėtis ir nuo mažų dienų skatinti vaikuose kritinį mąstymą, mokyti vaizdus suprasti, analizuoti ir apgalvotai rinktis.
Kaip manai, kokiais būdais tėvai ar mokytojai gali skatinti vaikų kūrybiškumą ir kūrybinį mąstymą kasdienybėje?
Turbūt leisdami jiems drąsiai ieškoti, dažniau klausdami jų nuomonės ar patarimo įvairiose kasdienėse situacijose. Taip pat svarbu, kad tėvai bei mokytojai savu pavyzdžiu įkvėptų vaikus domėtis menu, kartu lankytųsi parodose, skaitytų, eitų į kiną ir apie jį diskutuotų, tiesiog kalbėtųsi. Daug kalbėtis ir stengtis nuoširdžiai pažinti besiformuojančio, augančio žmogaus pasaulį, o tuomet leisti smalsauti, eksperimentuoti ir lietis vaizduotės tėkmei ir ta tėkme žavėtis.
Strateginiai ilgalaikiai edukaciniai „Skalvijos“ kino centro projektai: „Mokausi iš kino“ – nacionalinis kino edukacijos projektas, skirtas įvairaus amžiaus moksleiviams, „Skalvijos kino akademija“ – kino kūrimo ir teorijos kursai paaugliams bei „Karlsono kinas“ – šeimoms su mažamečiais vaikais skirtas filmų, dirbtuvėlių ir pokalbių su įvairių sričių profesionalais ciklas.
Dienos stovykla – animacijos dirbtuvės – „Skalvijos“ kino centro strateginės programos, kurią finansuoja Lietuvos kultūros taryba, dalis.
