nuotrauka: swo.lt ; fotografas: Rūta Druskytė
Šalta namuose. Šiandien snigo, nors jau balandžio pabaiga. Pavasaris įpusėja. Kas tam dangui nutiko, drebia sniegą, visai nesigaili. Nonsense…Vonia tarsi išsigelbėjimas iš šio įšalimo. Ar pastebėjote, ar dėmesį kada patraukė baltutėlio pieno išsisklaidymas vandenyje? Turiu omeny, prisileidi daug vandens ir pili šiek tiek pieno, lėtai, neskubėdamas…Pamatai išsisklaidymą. Gali aprašinėti , kas vyksta tada. Gali ir fotografuoti, gaunasi neįtikimiausi dalykai. Įvairiausios formos atgimsta ne drobėje, ne lapo popieriuje, o vandenyje. Tarp vandens ir pieno vyksta reakcija. Baigęs šį žaidimą lipi į keistai gražios spalvos vandenį ir maudaisi meno kūrinyje. Kai turėsiu, vieną labai gražią dieną, savo namus – voniai bus skiriamas didžiulis dėmesys. Baltutėlės raitytos plytelės, daug žvakių, miltelių gaiva ir šildomos grindys, kad žiemą, kai namuose žvėriškai šalta, būtų galima įsitaisyti ant vonios grindų, nepamirštant arbatos, uogienės ir knygų, indie rock‘o taip pat. Atskleisiu , Jums , mano ištikimieji, kas dedasi mano galvoje, namuose ir panašiai tose vietose, kur lankausi – aš nuobodžiauju! Tos pačios vietos, tie patys veidai. Toks visų pažįstamas jautiesi…
nuotrauka: swo.lt ; fotografas: Rūta Druskytė
Eini gatve ir jau girdi iš kažkur atskriejant Justinaaa. Juk būna visiems, kai nori būti nematomas, kalbėti taip, kad niekas nesuprastų. Nenori tūnoti namuose, nes juose ir taip Tavęs pilna. „Mažas miestas, – pasakiau Ievai ant Subačiaus apžvalgos aikštelės. Štai kodėl , kai atkeliauja šitokie jausmai, mėgstu išvažiuoti į Kauną. Nepažįstu miesto, klaidžioju po senamiestį, viskas nauja, įdomu. Net kava ten kitokia. Liverpooliai ten kitokie… Bet šiandien, t.y. sekmadienį, kai su Ieva pagaliau išsiruošėme į miestą, išlipome Kęstučio stotelėje, nutarėme nueiti nusipirkti skaniųjų sekmadieninių meduolinių grybukų, užsukome į blusturgį, pralenkėme Literatų gatvės sienas, iškabintas rašytojų, poetų in memoria, vyninę, su mano klausimu, kodėl mes ten neiname ir su Ievos atsakymu:„ Nes ten brangu“ . Kai žengėme pro Užupio tris tvenkinius aš supratau , kad bepritiškai mėgstu Vilnių. Savo namus. Gatves, beveik kiekvieną sekmadienį Pilies gatvėje gitara grojantį ir dainuojantį vaikiną, Tappo d‘oro, Trakų gatvės bandelinę, su marcipaniniais sausainiais…Visko išvardinti neįmanoma, nors galima pabandyti, bet tai užimtų laiko. Šį sekmadienį, aš dar kartą įsimylėjau, ne bet ką, o savo keistą ir šviesiais veidais prisipildantį miestą. Kai pamirštu koks jis nepakartojamas, žengiu Užupiu ir įsivaizduoju, kad mes gyvename Paryžiuje. Štai Vilniau, koks Tu fantastiškas, jei Tave galima lyginti su Paryžiumi, tai jau šis tas nepakartojamo. Leisk Tave pavaišinti raudono vyno taure, sūriu ir cigaretę, štai prisidek, ar girdi, ten Edith Piaf, mano užsakymu tiesiai iš patefono. J‘aime Vilniau. Oui.
nuotrauka: swo.lt ; fotografas: Rūta Druskytė
🙂 Idomu
oo.. susiskaite labai puikiai, jau beveik uzuodziau cigaretes dumus ir jauciau vyno saldu skoni :> mazas miestas, ir keista, kaip jis dar gali laikyt visus musu rupescius ir svajones ant savo peciu. na, o mano namuose, Kaune, tu visada laukiama, mes, kartu su miestu visada galim palaikyt puikia kompanija :}
Ka jus tame Kaune pametete? Ten tuscia, nyku..seip zmoniu beveik nera:(
…Raminta Kaune gyvena.:> O as pamaciau nauju places. Kad ir Boske, ar Jam pubas. Lasves alejoje labai cool senu daiktu parduotuvele yra. Coffee inn’as kitoks.: > Idomu viska apziureti. Keista man tik tai, kad Kauno liudi sokuoja i Vilniu, kai savaitgalis..kodel? : > del renginiu?..
Oi oi kaip man patiko 🙂 Labai gražiai rašai.Turi nerealų sugebėjimą pabaksnot su pirštu ir parodyt žmonėms (nes daugumai kartais reikia to pabaksnojimo)), kad džiaugtis galima ir reikia, viskuo. Kad reikia svajoti. Mane ir privertei nusiypsot bei užsisvajot 🙂
Justina Cha, taip del renginiu važuoja:) nes ten nera kur normaliai praleist laiko, Kaunas mires. Nepatinka tas miestas visai, nejauciu jam simpatijos.
..Bet zinot, kas keista. Kodel zmones , jei jiems nepatinka nieko nedaro?