Nuotrauka – „Banchetto Musicale“ archyvo ©
Didžiausias ankstyvosios muzikos festivalis Lietuvoje „Bancheto Musicale“ šį savaitgalį pradėjo savo 29-ąjį sezoną. Senosios muzikos tradicijas sostinėje puoselėjantis renginys pristato senai naujus, publikoms dar negirdėtus kūrinius ir skatina muzikinį pažinimą. Šiais metais, rugsėjo 8-26 dienomis festivalyje bus surengiami devyni koncertai, kuriuose nuo viduramžių iki baroko stilistikos kūriniai ir kiekvienas klausytojas galės atrasti kažką sau. Šįmet ypatingas vaidmuo yra skiriamas moters figūrai bei jos vaidmeniui skirtingais muzikos istorijos raidos laikotarpiais. Čia į scenas nešama moterų kompozitorių kūryba, pristatoma istorinių ar legendinių moters figūrų vaizdavimą muzikoje, nepamirštamas ir moters kaip mūzos archetipas, įsigalėjęs romantinio pasaulėvaizdžio kūryboje. Kaip ir galima numanyti, temą nulėmė bendrosios aplinkybės, visuomenėje aštrios diskusijos apie moters padėtį ir reikšmę socialiniame kontekste. Tai nepaprastai paranki tema senosios muzikos festivaliui, kadangi iki šių dienų yra neatrasta daugybė tiek viduramžiškų, tiek renesansinių, tiek barokinių moterų kompozitorių kūrinių, kurie iki šiol dar nebuvo atrasti ir pristatyti modernioms publikoms.
Atidarymo proga buvo patiektas tiesiai iš Graikijos patiektas delikatesas – A. M. Bononcini (1672–1714) operos „Andromeda“ (kurios libreto autorius garsus italų poetas ir dramaturgas Pietro Antonio Bernardoni) premjera. Koncertinį operos variantą valdovų rūmuose atliko graikų senosios muzikos vokalinis-instrumentinis ansamblis „Ex Silentio“. Graikijos Respublikos ambasados remiamą renginį pradėjo ambasadorės Vassiliki Dicopoulou žodis, kuomet ji išreiškė savo jaudulį stebint dviejų jos tėvynių kultūrinį susitikimą. Iš tiesų ši graikų mitologija paremta opera ansamblio yra atvežta tiesiai iš Atėnų.
Andromedos istorija žmogui kėlė susidomėjimą visais laikais. Jis ne sykį buvo atspindėta muzikos, literatūros, dailės kūriniuose. Mito centre – kilmingos, narsios gražios, tyros, nekaltos moters archetipas, kuri nukenčiančia dėl kitų tuštybės, ir išteka už ją išgelbėjusio Persėjo. Tai baroko laikų kultūrinis moters idealas, tačiau kyla klausimas kiek tokio moters atvaizdo garbinimas vertybiškai susieja festivalį su moterų emancipacijos idėjomis.
Pagal antikinę mitologiją, Poseidonas, keršydamas Kefėjui ir Kasiopėjai, užtvindė judviejų žemes ir pasiuntė vandens pabaisą. Pranašai teigė, jog Etiopijos valdovams, siekiant išgelbėti žemes, reikia paaukoti savo dukrą Andromendą vandens pabaisai ir tuomet jų negandos baigsis. Valdovai gailėjo dukters, tačiau žemių gyventojai reikalavo aukos. Andromeda buvo prirakinta prie uolos. Atvykęs Persėjas įsimylėjo merginą ir pažadėjo nukauti pabaisą ir išvaduoti Andromedą. Tėvai pažadėjo atiduoti dukters ranką su šiomis sąlygomis. Taip ir įvyksta, bet Andromeda jau anksčiau buvo pažadėta Kefėjo giminaičiui Finėjui. Finėjas bandė susidoroti su Persėju, bet buvo nukautas.
Mitinė Andromedos istorija yra palikusi pėdsaką ir Vilniaus kultūros istorijoje – tai antroji opera, kuri 1644 m. buvo pastatyta Valdovų rūmuose. Manoma, kad muziką šiam siužetui greičiausiai kūrė Vladislovo Vazos kapelos vadovas Marco Scacchi. Šią savaitę „Bancheto musicale“ skambėjusios A. M. Bononcini operos premjera įvyko Vienoje 1707 metais, kūrinys dedikuotas paskutinės Abiejų Tautų Respublikos karalienės Marijos Juozapos motinai Vilhelminai Amalijai.
Operos kompozitorius Giovannis Bononcinis (1670-1747) yra kilęs iš italų styginių muzikantų šeimos, pats ne tik kūręs muziką, bet ir dainavęs, grojęs violončele, mokęs muzikos. Be kūrybos violončelei, jis taip pat rašė operas, mišias ir laidotuvių himną. Jo muzika buvo dažnai cituojama kitų vėlesnių kompozitorių (ypač Hendelio ir Listo) kūryboje. Bononcini kūrinys nuo kitų Andromedos mito interpretacijų išsiskiria meistriškai sudėliotais veikėjų portretais ir intensyviais jų tarpusavio ryšiais. Čia veikia keturi mitiniai personažai – pati Andromeda (“Banchetto Musicale” atidaryme jos partiją atliko sopranas Fanie Antonelou), jos motina Kasiopėja (mecosopranas Theodora Baka), jos tėvas Kefėjas (tenoras Yannis Fillias) ir gelbėtojas/ būsimas vyras Persėjas (tenoras Christos Kechris). Visi šie veikėjai yra teigiami, o jų tarpusavio santykiai – konstruktyvūs, grįsti meile ir rūpesčiu. Ko gero panašios kloties buvo linkima ir didikų giminei, kuriai A. M. Bononcini dedikavo opera.
Atlikėjų ansamblis „Ex Silentio“ (vadovas Dimitris Kountouras), žibėjęs scenoje festivalio atidarymo metu, į Lietuvą atvyko tiesiai iš Graikijos ir leido kiek autentiškiau prisiliesti prie egzotinės ir tuo pat metu tokios artimos Antikos mitologijos. „Ex Silentio“ savo sudėtimi varijuodamas nuo dviejų iki septynių muzikantų, vienodai meistriškai atlieka vėlyvųjų viduramžių, Renesanso, baroko repertuarą ir šiuolaikinę muziką, dažnai ją susiedamas su senąja. Su šiuo repertuaru jie dalyvavo daugybėje muzikos festivalių Europoje – „Marco Fodella“ Milane, the „Musica antica del Mediterraneo“ Baryje, „the Hellenic Festival“ Atėnuose, „Alte Musik in St. Ruprecht“ ir „Kabelwerk Theater“ in Vienoje, t. t. Be keturių solistų, scenoje pasirodė ir kiti ansamblio nariai instrumentalistai: fleitininkai Dimitris Kountouras ir Myrsini Vestaki, smuikai Fani Vovoni ir Maud Breisach, violončelė Alexis Karaiskakis Nastos ir klavesinas Markellos Chryssicos. Prieš kelerius metus „Ex Silentio“ jau koncertavo „Banchetto musicale“ festivalyje ir Vilniui pristatė viduramžių muzikos programą. Anot festivalio organizatoriaus D. Stabinsko, tai buvo vienas ryškiausių viduramžių muzikos koncertų festivalio istorijoje. Būtent šiam organizatoriui ir kilo mintis dar kartą pasikviesti ansamblį atlikti graikų mitologija paremtą muziką. Andromedos opera buvo parengta išskirtinai „Banchetto musicale“ atidarymo koncertui. Taip į sceną buvo iš naujo iškeltas kūrinys, aktualus tiek festivalio temai, tiek ir Lietuvos istoriniam kultūriniam kontekstui.
Pagal senąsias tradicijas kirpta opera pasižymėjo neįprastais atlikimo elementais – scenoje buvo išstatyta netradicinė instrumentų sudėtis (dvi fleitos, du smuikai, violončelė ir klavesinas), o klasikiniais laikomi instrumentai buvo taip pat autentiški senosioms tradicijoms – smuikų strykai buvo išversti, visi instrumentai derinosi pustoniu žemiau. Manau, jog tai turėtų kelti papildomų intonacinių uždavinių net ir senojoje muzikoje besispecializuojantiems muzikantams. Ansamblis scenoje pasirodęs be pertraukų keletą kartų iš naujo derinosi. Nežinia ar tai buvo dėl akustinių priežasčių, tačiau pats ansamblio skambesys buvo duslokas, prėskas.
Kiek jų pasirodyme buvo graikiškumo? Egzotiškos išvaizdos elementus atlikėjų veiduose buvo galima pastebėti, tačiau buvo sunku išvesti paraleles tarp įvaizdžio ir kultūros.
Savotiškai buvo sprendžiama itališko operos libreto problema. Ant scenos už muzikantų buvo iškabintas projektoriaus ekranas, kuriame koncerto pradžioje ir pabaigoje buvo matyti festivalio simbolika, o pasirodymo metu buvo užrašomi operos numerių pavadinimai ir libreto vertimas lietuvių kalba. Iš estetinės pusės projektoriaus ekranas scenoje žiūrėjosi keistai. Tačiau, mąstant apie erdvėje esamas galimybes rodyti libreto vertimą, tai būtų galima įvardinti kaip optimalų, o ko gero ir vienintelį įmanomą variantą. Mano nuomone išversto teksto reikšmė operos pasirodymui yra labai svarbi. Ji leidžia klausytojui iš tiesų suprasti kas yra bandoma papasakoti muzikos išraiška ir taip yra lengviau sekti siužetą, įsijausti į pasakojimą ir vidinius veikėjų išgyvenimus. Be jų klausytumėme „Andromedos“ kaip koncerto ir netektume ištiso prasminio kompozicijos sluoksnio. Kitas techninis kuriozas – sceninis apšvietimas, mainęsis viso pasirodymo metu, kurdamas avantgardinės diskotekos atmosferą valdovų rūmuose.
Atlikėjų pasirodymai buvo įtikinami. Be abejo, sunku buvo įsivaizduoti, jog dainininkai iš tiesų apdainuoja savo pačių mirtį, tačiau kaip koncertinis variantas, viskas buvo savo ribose. Opera prasideda motinos Kasiopėjos ir dukros Andromedos duetu, kurio metu abi meldžia leisti jai numirti. Andromeda siekia mirti viena, kai motina Kasiopėja siūlosi mirti kartu su ja. Šį duetą palydi smuikų pritarimas. Vėliau sekanti tėvo Kefėjo arija skamba daug viltingiau, jo dainavimą akomponuoja fleitos. Vokalines dainininkų partijas palydintys instrumentai padeda kurti veikėjų ir jų išgyvenimų charakteristikas, siūlydami kitokią atmosferą ir besimainančius tembrus. Tėvą įkūnijantis dainininkas Yannis Fillias atrodo labai jaunai, jauniau negu Persėjo partiją atliekantis Christos Kechris. Tai kuria paradoksą klausytojo galvoje.
Seno kūrinio prikėlimas naujam gyvenimui kaip koncertinis A. M. Bononcini barokinės operos „Andromeda“ atlikimas „Banchetto Musicale“ scenoje tapo tikru graikiškų kultūros tradicijų perlu, savo spindesiu nutvieskiančiu ne tik blėstančius senosios muzikos lobius, bet ir besiklausančio Vilniaus veidus.
