Menu
 
 

Deima Žuklytė-Gasperaitienė: tikiuosi, kad žiūrovus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos

2022 11 17  19:41  |  Pokalbiai

Mažosios MO muziejaus parodos „Opartiniai atspindžiai“ kuratorė Deima Žuklytė-Gasperaitienė sako, kad opartas smagus tuo, jog norint pajusti jo poveikį, nereikia jokių specialių žinių: jis įtraukia iškart, vos jį pamatome. Apie tai, kodėl opartas, priešingai nei popartas, neįsitvirtino masinėje kultūroje, kuo opartas Lietuvoje skyrėsi nuo vyravusio Vakaruose, ir galiausiai, į kokius kūrinius parodoje reikėtų atkreipti didesnį dėmesį – pasakoja kuratorė.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė: tikiuosi, kad žiūrovus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos

Nuotraukos – Rytis Šeškaitis ©

Oparto pėdsakus Lietuvos dailėje aptikai domėdamasi kita dailės kryptimi – kuruodama parodą „Hei, poparte! Lietuvos grafikų kūryba XX a. 7–8 dešimtmečiais“, kuri 2019 m. buvo pristatyta Vilniaus grafikos meno centre. Kuo opartas tada patraukė?

Domėdamasi popartu pastebėjau, kad tie patys dailininkai neretai eksperimentavo ne tik su popmeno formomis, bet išbandė ir kitas tuo metu Vakaruose populiarias kryptis, tarp jų – ir opartą. Iki šiol šios krypties poveikis Lietuvos dailei buvo mažai tyrinėtas, išsamiau neapžvelgtas, tad tai pasirodė puiki prieiga kalbėti apie 7–8 dešimtmečio dailės procesus, ieškoti, ką ši kryptis suteikė dailininkams, kokias idėjas padėjo išreikšti, kaip jie šį stilių pritaikė mūsų šalies kontekstui.

 

Dažnam lankytojui geriau pažįstama poparto sąvoka. Kaip manai, kodėl taip yra?

Taip, popartas, kuris į savo temų ratą įtraukė popkultūrą, ir pats iki šiol sėkmingai funkcionuoja kaip populiariosios kultūros dalis. Daugelis žino amerikiečių menininko Andy Warhol kūrinius su daug kartų pakartotu Marilyn Monroe atvaizdu ar rokenrolo grupės „Velvet Underground“ plokštelės viršelį, kuriame pavaizduotas bananas – net jei autorius ar grupės pavadinimas negirdėti, vaizdai tikrai būna matyti bent jau ant masiškai pardavinėjamų marškinėlių ar medžiaginių maišelių. Opartas, nors taip pat yra labai vizualus, traukiantis akį, masinėje kultūroje visgi taip neįsitvirtino, galbūt todėl yra mažiau girdėtas.

 

Kokia buvo oparto pradžia Lietuvoje?

Domėjimosi opartu pradžia reikėtų laikyti grafiko Rimtauto Gibavičiaus estampų ciklus „Vandenynų gyventojai“ (1964) ir „Pajacai“ (1965), sukurtus praktiškai tuo pačiu metu, kai oparto vardas ėmė garsiau skambėti anapus geležinės uždangos. Be to, 1965 metais scenografė Dalia Mataitienė sukūrė opartui artimus tapybos darbus „Eglė“ ir „Žilvinas“. Netrukus po to, 1966-aisiais, lietuviškas mokslo populiarinimo žurnalas „Mokslas ir technika“ paskelbė oparto kryptį pristatantį straipsnį. Ta proga viršelyje buvo publikuota žurnalo meninio redaktoriaus Alfonso Čepausko abstrakti opartinė kompozicija. Tuomet dar maždaug penkerius metus opartas įvairiais pavidalais aktyviai šmėžavo knygų grafikos, tapybos, monumentaliosios tapybos srityse.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė: tikiuosi, kad žiūrovus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos

Deima Žuklytė-Gasperaitienė: tikiuosi, kad žiūrovus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos

Kuo opartas Lietuvoje skyrėsi nuo oparto, tuo metu vyravusio Vakaruose?

Visų pirma, Lietuvos dailėje opartas, kaip savarankiška visą menininkų dėmesį patraukianti kūrybos kryptis, skirtingai nei Vakaruose, nesusiformavo. Lietuvoje opartas veikiau epizodiškai išnirdavo įvairių menininkų darbuose, tačiau tai nebuvo pagrindinė jų kūrybos raiška. Lietuvių menininkai veikiau ieškojo, ką iš šio stiliaus priemonių arsenalo būtų galima pritaikyti savo kūryboje, domėjosi, kaip opartinės formos gali paveikti žiūrovus. Todėl savo darbuose lietuviai, kitaip nei žinomi Vakarų oparto kūrėjai, neapsiribojo griežtai abstraktaus ar ritmiško vaizdo kūrimu – optines iliuzijas, iliuzinės erdvės kūrimo efektus įterpdavo ir į peizažo žanrą, jungė juos su figūratyviniais motyvais. Be to, reikia pastebėti, kad opartinį mirgėjimą lietuvių dailininkai dažnai sujungdavo su lietuvių tautosakos motyvais, šiomis formomis apipavidalindavo liaudies meno renginių plakatus.

 

Lietuviškajame oparte telpa tiek liaudies kūrybos motyvai, tiek Vakarų įtakos. Ar meno istorijoje tokia dermė dažna?

Lietuvos dailės istorijoje tai ganėtinai dažnas reiškinys – mūsų menininkai įvairių modernizmo krypčių formas originaliai jungė su tautosakos motyvais, liaudies ornamentika. Kai kuriais atvejais tokie junginiai buvo visiškai organiški, nes ir Vakarų modernizmui primityvizmas, įvairių pasaulio tautų liaudies menas buvo vienas iš įkvėpimo šaltinių. Visgi lietuviški oparto ir liaudies meno ryšiai, kaip ir saviti poparto, psichodelinio meno ir liaudies kūrybos persipynimai, yra vietiniai mūsų šalies dailės bruožai, lietuviškas indėlis į šių meno krypčių variacijų lauką.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė: tikiuosi, kad žiūrovus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos

Deima Žuklytė-Gasperaitienė: tikiuosi, kad žiūrovus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos

O kaip atsitiko, kad iliuziniai opartiniai miražai tapo sovietmečiu kūrusių menininkų laisvės išraiška?

Ne vien opartines abstrakcijas galime laikyti kūrybinės laisvės išraiška – tokia buvo visa sovietų valdžiai nenaudinga abstrakčioji dailė. Tokia dailė netiko perteikti propagandinėms žinutėms, negalėjo norima linkme auklėti visuomenės, taigi vaizduojamosiose šakose – tapyboje, grafikoje, skulptūroje – buvo nepageidaujama. Visgi kai kurie menininkai nusprendė nepaisyti šių aplinkybių arba sąmoningai rinkosi abstrakcijas kaip galimybę atitolti nuo ideologijos.

 

Koks kūrinys davė pradžią parodai „Opartiniai atspindžiai“?

Impulsą parodai davė grafiniame dizaine esantys opartiniai atspindžiai, pirmiausiai – Vytauto Kaušinio, Kęstučio Gvaldos, Kęstučio Šveikausko, Juozo Galkaus, Birutės Grabauskienės ir kitų grafikų kurti stilingi plakatai, kurie puikiai atrodo net ir žvelgiant iš šiandieninės estetikos perspektyvos. Tuo pačiu laiku atradau ir oparto įkvėptus knygų viršelius, knygų iliustracijas. Atsispyrusi nuo oparto apraiškų grafiniame dizaine, ėmiau žvalgytis į kitas dailės sritis. Taip parodos pasakojimas pradėjo plėtotis link skirtingų kūrybinės raiškos galimybių grafikos, taikomosios grafikos, tapybos laukuose tyrimo.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė: tikiuosi, kad žiūrovus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos

Parodą sudaro trys skyriai: Šimtametis opartas, Opartiniai eksperimentai ir Išmoktos pamokos. Kaip jie palengvina lankytojo pažintį su opartu?

Parodoje pasakodama apie opartą norėjau padėti lankytojui susidaryti išsamesnį šios krypties poveikio Lietuvoje vaizdą, parodyti ne tik ryškiausius opartinius atspindžius, bet ir jų kontekstą bei apskritai šios krypties poveikį lietuvių dailei. Taip į parodos koncepciją neišvengiamai atėjo suskirstymas į keletą skyrių. Pirmajame skyriuje lankytojai gali susipažinti su lietuviško oparto prielaidomis, antrajame pažvelgti, kokius vietinius pavidalus šis stilius įgijo, trečiajame – patyrinėti, kaip laisvai menininkai pasitelkė įvairias iš oparto pasiskolintas vaizdo konstravimo strategijas.

 

Opartas turi stiprų jutiminį bei fiziologinį poveikį žmogui. Turbūt ne vienam lankytojui kyla klausimas, kaip reikėtų žiūrėti šiuos kūrinius?

Opartas tuo ir smagus, kad norint pajusti jo poveikį, nereikia jokių specialių žinių – kai susiduriame su opartiniu kūriniu, akimirksniu esame jo paveikiami. Menininkai ir mokslininkai sukūrė daugybę skirtingų optinių iliuzijų, jos žmogaus regą veikia dėl skirtingų priežasčių – į jas galima gilintis, bandyti dekonstruoti vaizdą. Visgi, nepriklausomai nuo šių žinių ar pastangų, iliuzijos vis vien būna veiksmingos.

 

Į kuriuos kūrinius parodoje reikėtų atkreipti didesnį dėmesį ir jų nepraeiti?

Be pagrindinių parodos kūrinių – Dalios Mataitienės, Juozo Pilipavičiaus ir Vladislovo Žiliaus tapybos, Rimtauto Gibavičiaus grafikos, siūlyčiau atkreipti dėmesį į mažiau plačiajai visuomenei žinomus autorius. Tai grafikų Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės, Vaidilutės Grušeckaitės, Antano Kazakausko darbai – eksperimentai, kaip optinius elementus integruoti į savo kūrybą. Taip pat kviečiu atkreipti dėmesį į knygų iliustracijas ir žurnalų viršelius – galbūt kai kuriems žiūrovams jie bus matyti, skaityti, tačiau bus įdomu daugiau sužinoti apie vizualinę jų pusę.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė: tikiuosi, kad žiūrovus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos

Deima Žuklytė-Gasperaitienė: tikiuosi, kad žiūrovus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos

Dar vienas įdomus parodos akcentas – opartiniai atspindžiai lietuviškoje popkultūroje, sovietmečiu garsaus ansamblio „Estradinės melodijos“ sceniniame įvaizdyje. Paroda papildyta išsamiais tekstiniais pasakojimais – tikiuosi, kad parodos lankytojus sudomins ne tik vaizdai, bet ir už jų slypinčios istorijos.

 

Daugiau informacijos apie parodą „Opartiniai atspindžiai“. Ši paroda – tai galimybė susipažinti su pirmą kartą Lietuvoje pristatomu optinio meno poveikiu Lietuvos dailei XX a. 7–8 dešimtmečiais bei tuo metu oficialiojo dailės gyvenimo paraštėse kūrusių lietuvių menininkų – grafikų, restauratorių, scenografų – darbuose ryškėjusiais drąsiais eksperimentais. Paroda, kuri buvo sumanyta kaip didžiąją MO muziejaus parodą „Susitikimas, kurio nebuvo“ lydėsiantis projektas, veiks iki 2023 metų vasario 19 dienos.


Komentuok:




*



Reklama
DNO