Menu
 
 

Dirbtinis produktas

2011 05 20  10:17  |  Įžvalgos

Reklama SwO Live Feed

Aš nebūsiu grubi kaip Dievas. Sustabdysiu akimirksnį Tavo žvilgsnyje. Būsiu švelni kaip visada, būsiu liekna kaip smilga, galėsiu nardyti kartu vonioje ir valgyti gaminti išmoksiu. Jau beveik moku. Tik laiko neturiu tam, bet pasistengsiu rasti. Galėsiu nešioti batus, aukštais kulnais. Būsiu Tavo didžiausia svajonė. Aš, Justina, su savo paslaptim, kurios ir sujungia mane, išlygina ir paverčia įdomia ir nepasiekiama. Gerai manęs nepažįsti, aš pati savęs puikiai nežinau…Ką galiu? Eisiu podiumu kartu su Tavimi, kad matytųsi mano elfo ausys ir Tavo trumpi, nuostabiai apkirpti plaukai. Kai daugybė skaudulių kūne, aš užmiegu labai greitai. Susiriečiu į mažulytį, pati mažiausią kamuoliuką ir pasiverčiu Alisa, pakeliui į Stebuklų šalį. Budau gamtoje, kaime, kad atsigaučiau, nes žudyti ir deginti meilę taip stipriai norisi. Kaip galima greitai nurauti sau venas. „Kokios gražios Tavo venos. Ar niekada nesinorėjo jų nutraukti“, – klausė R.  Ak, mano mielasis, Tu kalbi, dabar ir esi, mano blogoji pusė, visus tapetus dažanti juodai. Neleisk jam prisiartinti prie manęs. Nenoriu. Kodėl nebesaugai? Jis vis artėja. O aš bijau. Jo žvilgsnyje kažkas slepiasi. Bet nesuprantu kas!  Atleisk, kad daug verkiu. Nenorėjau, tikrai, bet Tu neleidai neverkti. Never give up, it‘s such a wonderful life

Dirbtinis produktas

Nuotrauka: Rūta Druskytė/SwO magazine

Pasidaliname vynu, cigarečių dūmais, baime dėl ateities, kelionėm, komplimentais, kad aš skaniai kepu pyragus, kad aš visada kvepiu smilkalais, o tai tik kvepalai Comme des Garcon „White“. Produktas, kuris neša mane. Kažkas ore aitraus įsijungia, bet nebijau, kad mane nukratys, nes jei visiškai nesiorientuojanti kabėjau ant „turniko“ aukštyn galva ir nenukritau – tada sakau, kad aš drąsi. Žinau, kad mane saugo. Žmonės iš aukščiau. Įdomu, kiek laiko dar globos, gal iki tol kol pati pasakysiu paleiskite ir pasiimkite su savimi. Antras mano išbandymas žmonių, kurie už mano nugaros neša antrą gyvybę, bus Užupyje. Žinau, ten vietą, pasislėpusią tarp medžių, kur vamzdžiai kabo viršum Vilnelės. Never give up, don‘t let go…Giedre, dabar tampu deformuota. Destrukcija kojose ir galvoje. Gali dabar būti pasakos pradžia, aš būsiu pabaiga. Niekada nebuvau tobula, bet niekas nebuvo. Būsiu su savo trūkumais, silpnybėm, kurie pašventina mane magnetu taip traukiančiu Juos. Kas jei ne tu, kada jei ne šiandien? Ramunėlėm plaunu pūliuojančias akis, o ar širdį nuplaus? Reikia pabandyti. Niekada neversčiau daryti, ko nenori, duodu laisvę, visišką, bet aš jos negavau…Kodėl dabar nemėgstama ranka rašyti laiškus? Juk tai taip jautru. Nekaltybės jos plaukia. Jos miršta labai greitai. Vandenyje. Embrionas išimtas ir surakintas stiklainyje tampa avangardu. Ar užuodi audrą? Jos kvapas nuostabus. Nors ir esam pasmerkti. Bet Tu manim vis netiki ir mes nekylam. Koks baisus žaibas suraižo visas venas, tada tas, naujas, kurios akių spalvos neatsimenu, tik žiūri, bet aprišti visas žaizdas gali tik mėlynos akys… Nejaugi nesijauti silpnas ir be vietos? Suvalgyk, ko nors dirbtinio, gal tada bus lengviau…Nemoki gyventi. Kaip ir aš. Tai kam reikėjo baigti, jei nenusiramini? Visi nori mylėti, o kartais taip sunku. Neleisk, mano mylimoji, kad dar kada nors prieitų kas nors arčiau. Nebus. Galėsime springti žodžiais, bet ne veiksmais. Turėsime svajonių, bet neliesime rankomis jausmų. Visada rūkysime, kai mama kitame kambaryje, nes ten, kur pavojus, ten adrenalinas. Nusipirkau vėl dryžuotą palaidinę, tik šį kartą nebe juoda balta, o balta raudona. Keičiu dryžių spalva. Tikiuosi, pamesi dėl manęs galvą, nes Tu man nukritai iš dangaus…

 

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:





*



Reklama
PALIŪTIS | Guminiai botai

Center d'Art Tecla Sala

Yaska Art