Menu
 
 

Edvino Valikonio poezija matuoja rūko dugno gylį

2021 11 10  20:31  |  Pokalbiai

Šį rudenį pasirodė pirmasis poeto, fotografo Edvino Valikonio eilėraščių rinkinys „Rūko dugnas“ (leidykla „Kitos knygos“). Tai savito braižo, originalių įvaizdžių kupina egzistencinė stichijų (bet ne stichiška) poezija: čia dangus sutelpa į kokoną, lapai numeta medžius, daroma visų paliktųjų apskaita ir įvykiai užbėga mums už akių.

Valikonio poezija – apoloniško prado, tiksli, suvaldyta. Autoriaus braižui būdingos banguojančios, skirtingo intensyvumo teksto dalys, kai pabaigoje ar keliose teksto vietose šauna originalus įkrautas fragmentas. Autorius rašo užtikrintai, jo charakteringos frazės yra organiškos tekstui, tai nėra tiesiog žaidimas žodžiais savaime: „vienkryptės tik upės, saule, / vienkryptės tik maldos” (Pilkėjimas); kad ir kokį / nugeibusį gyvulį skerstum, jo vidus / visad knibžda gyvybės perteklium” (Rūkas V. laiškai).

Edvino Valikonio poezija matuoja rūko dugno gylį

Nuotrauka – Emilija Filipenkovaitė ©

Poetas ir vertėjas Marius Burokas „Rūko dugną“ anotacijoje lygina su kelione: „Ši knyga kaip migla, kuri sulieja, paslepia gamtą ir kultūrą. Ir viską turi atrasti, aprašyti, visko mokytis iš naujo, lyg pirmąkart. Apčiuopomis. Ši knyga – kelionė, kai užsimanai važiuoti, ilgai, nežinia kur, lyjant lietui. Tiesiog judėti laike ir erdvėje, mąstyti. Būti.“

Kaip poetas pats mato savo knygą? E. Valikonis atsako į klausimus.

Leidykla apie tavo knygą rašo: „Autorius žino, ką nori pasakyt.“ Taigi, ką norėjai pasakyti?

Autorius labiau nori paklaidinti nei pasakyti. Rebecca Solnit gražiai aprašo pasiklydimą – kai daiktai pasimeta, mes nežinome, kur jie; kai pasimetame mes – mes tiesiog nežinome, kaip vadinasi vieta, kurioje esame, bet vis dar žinome, kur esame. Juk vis dar ten pat, kur ir visad, – kūno rėmuose, pasaulyje, dienoje ar naktyje, šaltyje ir šilumoje, tai tokios konstantos, kurių pavadinimai neištrina ar nepakeičia.

Apskritai, poezijoje kaip kūrybinę strategiją naudoju gana paprastą manevrą iš savo biografijos išbraukti savo biografiją ir pasižiūrėti, kas lieka. Man jau ilgą laiką įdomu kurti erdves, kur ne sekame konkretaus žmogaus, veikėjo klystkeliais (ko šiuolaikinėje lietuvių kūryboje daugiau nei apstu), o renkamės, kaip pasiklysti ir kaip įvardinti vietą, kurioje esame.

Tad dažnai mano tekstų fonas – vadinamosios liminalios, tarpinės erdvės, egzistuojančios tarp prieš ir po, čia ir ten, šiapus ir anapus. Erdvės, kurios egzistuoja lyg per klaidą ar tik tam, kad jas kuo greičiau kirstum ir kuo mažiau iš jų pasiimtum. Toks rūkas, kur nėra į ką fokusuoti žvilgsnio.

Nors pagal Europos Sąjungos apibrėžimą dar priklausai jaunimui (iki 35 m.), visgi pirmąją knygą išleidai jau su skaičiumi trys gimtadienyje. Reikėjo pribręsti?

Jaunimas jaunimui nelygu, tiesa? Juolab kad jauniausias ir seniausias jaunimo atstovai vargu ar rastų bendrą temą – vienas galbūt jau peri kiaušinius, kitas dar nenusikrapštęs nuo kūnelio visų vaikiškų plunksnų. Amžius reliatyvu, tad šis jo suobjektyvinimas neatrodo kaip kažkas, kas realiame – subjektyviame – pasaulyje groja pirmuoju smuiku.

Knyga man atrodo savalaikė, nei per anksti, nei per vėlai, poezija jau išsibandyta, formos ir įvaizdžiai atsirinkti, viskas daugiau ar mažiau telpa į tą lagaminą, kuris yra ši knyga. Poezija – iš prigimties lėtas veiksmas, manau. O produktyvumas poezijoje? Kažkada atrodė svarbu, po to „išaugau“. Tikiuos, kad jei antra knyga bus, ji tiesiog irgi bus savalaikė, nepriklausomai nuo amžiaus.

Edvino Valikonio poezija matuoja rūko dugno gylį

Praėjo šiek tiek laiko nuo knygos pasirodymo. Kaip jautiesi?

Praėjo šiek tiek laiko nuo knygos pasirodymo, tiesa. Praėjo šiek tiek daugiau nuo paskutinio eilėraščio parašymo. Dar daugiau praėjo nuo leidyklai įteikto rankraščio varianto, virtusio knyga. Na, o apskritai nuo pirmo parašyto teksto praėjo kokie ketveri metai. Daug čia ar mažai? Sunku pasakyti. Apskritai, poeziją išjaučiu kaleidoskopiškai – tiek savą, tiek kitų autorių. Joje telpa ne momentinė savijauta, o laikotarpis, etapas. Etapai daugiasluoksniai, talpinantys savyje daug emocijų. Vieną sunku išskirti.

Ką tikrai galiu pasakyti, kad su knygos pasirodymu aplankė ramybė – vienas rūke paskendęs gyvenimo etapas įgavo ryškų kontūrą ir formą. Radau duris ir pro jas išėjau, galiu stebėti tos struktūros dydį ir formą, galiu ją apeiti, galiu dirstelti pro plyšius į vidų. Pramušu ledą, randu sidabrą, pramušu rūką ir randu šiek tiek daugiau šviesos. Tai toli gražu ne žinojimas, kas bus toliau, bet švaresnis vaizdas to, kas buvo. Jis ramina.

Knygos leidybą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Kinas po paskaitų

DIOR

Ina Budrytė

Kauno bienalė

DNO