Elitas

Tas saldus žodis „elitas“. Vienas tų žodžių, kuriuos išgirsti ne ausimis, bet visu kūnu: nosis užuodžia tabako dūmą, liežuvis suvirpa nuo viskio skonio, oda prisimena šilko ir kailio švelnumą, akyse šmėsteli damos ir džentelmenai… Kūnas automatiškai pasitempia, net veido išraiška pakinta. Tai žodis, kuriame telpa visas pasaulis – kitoks pasaulis, apaugęs mitais, neatsiejamas nuo prabangos, aistros, elegancijos, intrigų, melo, meilės… Kiekvienas bent kartą esame įsivaizdavę savo to pasaulio dalimi, ir nesvarbu, kiek to teko patirti realybėje, vaizduotė pakankamai stipri…

Be vaizduotės yra dar viena vieta, kurioje kuriami kiti pasauliai – tai teatras. Net senutėlis Nacionalinis dramos teatras kartais pasiduoda elito kerams ir užleidžia sceną spektakliui „Elitas” (ponai Glembajai). Kroatų režisierius Ivica Buljan ir minia puikių lietuvių aktorių sukūrė pasaulį, į kurį galime pažvelgti ne pro rakto skylutę, bet tiesiai – akis į akį. Galime palyginti save su tuo prabangos gūsiu, kuriame melas ir pinigai yra pagrindinės pokerio kortos, o laimėjimas svarbesnis net už gyvenimą ir mirtį.

nuotrauka: swo.lt

Priklausyti elitui – tai parduoti ne tik savo, bet visos giminės sielą. Pavardė yra viskas: jei įklimpai pats, įtrauksi visą grandį savų. Savų? Ne, greičiau svetimų, nes šiame pasaulyje kiekvienas kovoja už save. Sentimentams ar atvirumui čia nėra vietos: giminaičiai yra tam, kad būtų išnaudoti. Žinoma, vieną dieną teks atsilyginti tuo pačiu. Čia niekas nepamirštama, čia istorija – šiandienos vergė, pasiryžusi, kai reikia, ištraukti tinkamiausią ginklą, nes kiekvienas turi savo praeitį ir Achilo kulną joje.

Žinau, galite sakyti, kad spektaklis – tik kelios valandos apsimetinėjimo. Bet kai apsimetinėjama taip gerai, jog pamiršti, kad tai netikra, ir išsitrina riba tarp žiūrinčio ir žiūrimo, pradedi dvejoti, ar tas pasaulis, tas elitas, toks jau tolimas. Visos aistros, jausmai tampa tokie pažįstami… Pradedi dvejoti, kurio veikėjo vertybės teisingos, pradedi dvejoti, ar išvis yra toks dalykas kaip vertybės. Saldi ta nuodėmė…

Išėjus iš spektaklio sustojau prie išėjimo ir palaukiau kelias minutes. Kažkas netoliese rūkė vyšninį tabaką. Nors mane pasiekė tik silpnas dūmas, uodžiau jį godžiai. Vis negalėjau apsispręsti: atsisukti pažiūrėti į rūkantįjį ar ne. Ne. Nenoriu pamatyti paprasto studenčioko su suktinuke. Geriau vakare dar liksiu vaizduotės pasaulyje, kuriame už manęs – cigarą rūkantis vyras su prabangiu kostiumu ir paltu, laukiantis savo damos, tyčia užtrukusios tualete. Ji grįš, jie šypsosis ir abu tikėsis, kad vienas apie kitą žino viską. Nors nežino nieko.

Kiekvienas bent kartą esame save įsivaizdavę to pasaulio dalimi…