Menu
 
 

ETSAMEN (pasiimk veidrodį)

2011 05 16  10:32  |  Įžvalgos

Reklama SwO Live Feed

ETSAMEN  (pasiimk veidrodį)

Nuotraukos: Rūta Druskytė/SwO magazine

Ausyse jokio garso, spengia tyla, arba negali pabusti iš sapno, kuriame buvai ir tebeesi nuo pirmadienio. Parūdijusios durų staktos ir rankenos, kalkinos grindys, skersvėjis, nežinia iš kur, nes langų čia nėra. Oro trūkumas, norisi greičiau patekti į lauką, kur švarus ir šventas oras, ne taip, kaip čia. Kiek daug jaunų veidų, kai kurie matosi nebe pirmą kartą čia. Pasitikėjimas tvyro jų kvepalų pripurkštame kūne. Jie juda link baro, nukrauto mažutėliais, dailiais stikliukais, sklidinais žalio gėrimo. Spėju absento. Lyžteliu – tiesa! Nuo poros taurelių užgniaužia kvapą, tenka bėgti į lauką, nes šis dusinantis oras paralyžiuoja. O kas Tu esi tarp visų čia esančių gražių žmonių? Esi pasiklydėlis. Nerandantis kampo, kuriame būtų saugu ir netvanku. Nerk lauk, paskui mane. Juk pats žinai, kad tokios vietos ne Tau. Skauda, kai negali normaliai prabilti. O patikėk manimi, dar labiau pjauna, kai nepasakai mylimam žmogui, kas nutiko. Kodėl viskas vyksta?  Jau šešios dienos skęstu ašarų ežere. Giedre sako, kad esame ponai niekai, bet nežinau ar sutikti su jos istorija. Ponas niekas aš esu tada, kai esu be Tavęs. Kai turiu viena pilna žmonių gatvė. Kur pavasaris, žalias, kvepiantis, Vokiečių gatvė kaip kvepalų parduotuvė. Skanu! Tačiau ne man. Tegul būna bemiegė naktis, pilna bado ir kraujuojančių akių, kai trūksta kraujagyslės ir akis tampa nebe akimi, o pulsuojančių kraujo indeliu. Gerai būtų, jei galėtum sustabdyti. Nes pats kraujas, juk nebėga iš niekur nieko, reikia priežasties, kad sruventų. O ji yra…Jau skauda, vėl. Šaldytuvas nukrautas ledukais, apatinėje virtuvės spintelėje slepiasi tvarsčiai. Apsibintuosiu širdį, o akys tegul nukraujuoja, gal tada bus ramu. Kai aš sergu man pakanka tik nedidelio dėmesio. Buvimo kartu. Išsekimas mano silpnoji vieta. Užmiegu.

ETSAMEN  (pasiimk veidrodį)

Nuotrauka: Rūta Druskytė/SwO magazine

Nebegaliu paeiti. Kambarys sklidinas kraujo dėmių ir srovių, girdžiu save sakant: „Pasiimk dangų, kurio nėra, bet manęs dar nepasiimk“. Ir vėl šviesa virš manęs. Paskutinė mintis, išgelbėkit mane. Deguonies kvapas, ir akys, daktaro, kuris kovoja, grumiasi, kad gyvenčiau. Tada tyla ir tamsa, jokios baltos šviesos tunelio gale. Nieko. Jokių šventųjų ar kažko kas sakytų, kad išgyvensi. Nežinau, ar noriu išlikti. Matyti, kad šis pavasaris dabar kitoks – nėra lengva ir paprasta. Kaip grįžti į save? Kaip? Ką Tau padainuoti, kad paskambintum. Atsimerkti? Žinau, kad pamatysiu palatą, o joje ne tai, kas blizga šviesia plaukų spalva, kas žiūri mėlynu dangum, kas neverkia, nes vaidina stiprų, kas tyli, nes per daug aš šneku. O kas bus jei neatsimerksiu, jei ponui daktarui nepavyko išgelbėti merginos žaliom akim, kuri atvežta draskėsi ir šaukė tik vieną vardą. Kokia ji graži. Ponas daktare, pasistenk, kad jai neskaudėtų. Įmontuok dirbtinę širdį, kad nieko nejaustų, nereikia jai nieko tikro, tik padaryk, mielas gelbėtojau, kad ji taptų nejautri. Pasaulis už jos toks gražus…Visas pilnas pavasariškos magijos, o mergina važiuoja namo, į Pašilaičius, kur ir gimė. Kvėpavimas silpnas, nes subintuotas kūnas. Ji grįžta į savo visatą, tam, kad vėl išeitų…

ETSAMEN  (pasiimk veidrodį)

Nuotrauka: Rūta Druskytė/SwO magazine

Nebegaliu kalbėti, nes subyrėjusio stiklo šukės perpjovė visas  balso stygas. Galiu tik girdėti, bet neilgam, nes ruošiuosi apkursti. Nebegaliu tikėti, nes nusišovė mano dievas. Noriu tik matyti, kad esi silpnas, nes tada tampi stiprus mano akyse. Parodyk, ką slepi. Aš – nieko! Esu turbūt pats gryniausias grynuolis aukso kasykloje. O Tu esi ETSAMEN! Nebenoriu vesti dialogų su savimi. Aš nebūnu viena. Nesu tokia, kad išbūčiau. Įskilau. O suklijuoti gali tik labai stiprūs klijai, ir dar papildomai reikia patepti kažkuo, kad nesimatytų klijų liekanų…

Kur rasti Atlantidą, kurioje galėtum atrasti save, nes aš jau nebežinau, kas esu, o Tu ar žinai? Jei matai, ir perskaitai etsamen viską supranti. Daug liūdesio šį mėnesį. Ir kas yra aplink labai sunku pastebėti. Nes matymo kampas – siauras.  Mano burtai pasibaigė, reikės iš senelio pasiimti naujų. Seneli, padėk, man, aš neužmiegu ir neatsikvepiu. Prarandu save…

 

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Tau turėtų patikti:

 

Komentuok:





*



Reklama
Yaska Art