Dizainerė Lina Bastienė ©
Liepos 24-ąją Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Radvilų rūmų dailės muziejuje atidaroma ilgai laukta ir be jokių kompromisų sumanyta Evaldo Janso personalinė paroda „Ekstrapoliacija“. Tai ne tik meno įvykis, bet ir drąsus, emocionalus žvilgsnis į tris dešimtmečius trukusią vieno skandalingiausių Lietuvos menininkų kūrybą. Be cenzūros, be filtrų, be užuolankų.
Ši retrospektyva kviečia susidurti su pačiu Jansu – žaliu, atviru, brutaliai nuoširdžiu. Parodoje pristatomi reikšmingiausi kūriniai iš įvairių kūrybinių etapų, atskleidžiantys ne tik menininko evoliuciją, bet ir kintantį šalies kultūrinį, socialinį bei politinį kraštovaizdį. Parodos pavadinimas „Ekstrapoliacija“ čia – ne metafora, o tiksli nuoroda į reiškinį, kai iš praeities duomenų mėginama nuspėti ateitį, tarsi tariant, jog sąlygos išliks tos pačios. Ar Janso atveju – tos pačios ribos?
Evaldas Jansas. Iš performanso „Prasmingumo antologija“. 2003 ©
Evaldas Jansas. Alter Ego. 2022. Vidmanto Martikonio kolekcija ©
Evaldas Jansas – figūra, kurią sunku įrėminti apibrėžimais. Tarpdisciplininis menininkas, kuriam sąvokos „šokiruoti“, „provokuoti“, „nusižengti“ yra ne tik kūrybinės strategijos, bet ir gyvenimo principai. Į meno sceną įžengęs nepriklausomybės pradžioje, jis greitai tapo viena radikaliausių šiuolaikinio meno figūrų. Tapybos studijos Vilniaus dailės akademijoje virto tik tramplinu į daugiasluoksnę kūrybą, kurioje greta objektų ir instaliacijų atsirado performansai, videomenas, figūratyvinė tapyba.
Janso videokūriniai ir performansai žymi ne tiek meninę, kiek egzistencinę ribą. Čia kūnas – ne estetikos objektas, o tyrimo laukas. Jis apnuogintas fiziškai, suluošintas psichologiškai, stebimas be atodairos. Tuo tarpu vėlesnėje tapyboje ryškios spalvos, komiksų stilistika ir popkultūros citatos tampa kanalu kalbėti apie informacijos perkrovą, žiniasklaidos perviršį ir vizualinės kultūros nuovargį.
Radvilų rūmuose pristatoma paroda konstruojama kaip savotiška triptiko forma – trys „Janso epochos“, atskleidžiančios skirtingus kūrybos periodus. Tai autobiografinis pasakojimas, kuriame panaikinama riba tarp meno ir gyvenimo. Ekspozicija tampa asmeniniu autoportretu, egzistencialistiniu tyrimu, kur pats autorius – pagrindinis herojus, objektas ir subjektas viename.
Evaldas Jansas. Tulpių lysvė. 1995 ©
Evaldas Jansas. Nuotrauka – A. Valskienė ©
„Jansas – tai ne tik menininko pavardė, tai reiškinys. Tai Vilniaus šiuolaikinio meno scenos enfant terrible, sociokultūrinė figūra, estetinių ir moralinių konvencijų ardytojas, legenda, ikona“, – sako parodos kuratorius Kęstutis Šapoka. Jo teigimu, Jansas veikia kaip meninė transgresija, nuolat kvestionuojanti visuomenės ribas, skonį, moralę.
Parodos branduolį sudaro skandalingų performansų ir instaliacijų dokumentacijos, fiziškai radikalūs skulptūriniai objektai, tarp jų – menininko kūne brandintas darbas. Ekspozicijoje taip pat pristatoma tapyba, sąmoningai flirtuojanti su kiču, grotesku, blogu skoniu. Visa tai jungia viena tema – menas, kuris nesiekia būti patogus. Jansas kalba tiesiai, kartais brutaliai, bet visada iš autentiškos, išgyventos pozicijos.
Parodą lydės ir videodarbų programa. Rugsėjį ir spalį muziejuje bus rodomi Janso dokumentiniai ir eksperimentiniai filmai, ilgametražiai projektai, taip pat – „Jansas TV“ – svarbus šiuolaikinio meno gyvenimo archyvas ir tuo pačiu neformalus vaizdo dienoraštis.
Nuotrauka – Gintarės Grigėnaitės © Radvilų rūmų dailės muziejus
Tai meninis manifestas, išskleidžiantis vieno kūrėjo trajektoriją, kuri rezonuojasi su laiku – keistu, slenkančiu, kartais trapiai tikru, kartais dirbtinai hiperrealiu.
Čia žiūrėti neužtenka – reikia įeiti, įsiklausyti, pasiklysti. Prisitaikymas netinka – būtinas kritinis žvilgsnis, trukdantis nusiraminti. Komforto čia nėra – vietoj jo siūlomas atviras, kartais nemalonus, bet būtinas dialogas.
Liepos 24-ąją prasidedanti retrospektyva ne tiesiog primena Janso pavardę – ji ją iškelia į orą kaip klausimą. Kaip tvirtinimą, kuris dar tik ieško prasmės. Kaip iššūkį, kurį tenka priimti čia ir dabar.
