Menu
 
 

Fotografai Romualdas ir Monika Požerskiai: skirtingai, bet jautriai fiksuoja žmogų

2021 12 29  19:04  |  Aktualijos

Fotografai Romualdas ir Monika Požerskiai: skirtingai, bet jautriai fiksuoja žmogų

Nuotraukos – MO muziejaus asmeninio archyvo ©

Fotografija yra stipri ir galinga. Ji mus sustabdo ir veda arčiau prie žmogaus, arčiau prie savęs. Fotografija įamžina svarbius įvykius, šventes, dokumentuoja prisiminimus. Skirtingų kartų menininkai Romualdas Požerskis ir Monika Požerskytė debiutavo skirtingu laikotarpiu, skirtingomis sąlygomis ir skirtingame meno kontekste. Tėvas ir dukra, abu pasirinkę fotografijos kelią.

Apie šventes ir tai, kas jas sukuria. Apie fotografiją ir jos svarbą istorijos kontekste, mūsų kiekvieno gyvenime. Šias ir kitas temas gvildena menininkai. Juos MO muziejaus parodos „Permainų šventė“ atidarymo festivalio – MOratono – metu kalbino parodos kuratorius Tomas Pabedinskas. Visas pokalbis su menininkais

 

Romualdai, dar 1976 m. Kūčių naktį savo dienoraštyje apie fotoseriją „Atlaidai“ rašėte taip: „Atlaidų ciklas – mano galingiausias darbas, tai mano atradimas, jis mane išgelbės nuo užmaršties. Žmonės po daugelio metų žiūrės į kaimiečius, kuriais aš džiaugiausi, mylėjau, į kuriuos aš perkėliau dalį savęs. Taip aš sujungiau savo sielą su žmonėmis, su duona, su Dievu, su žeme kvepiančiais žemaičiais.“ Pratęskit savo pasakojimą apie atlaidus. Koks įspūdis lydėjo?

Romualdas Požerskis: Kūčių naktį visada įvyksta stebuklas ir pradedi galvoti apie gražius, kilnius, dvasingus savo gyvenimo tarpus. Turbūt ne vienas žino apie mano keliones su motociklu 1973 m. po Žemaitiją, po Kalantos įvykių. Ilgi plaukai, plačios kelnės. Mes įvažiavome keliais motociklais į mažą Žemaitijos bažnytkaimį, tuomet vyko atlaidai, skambėjo varpai varpinėse, ėjo procesijos, cypiančiais balsais giedojo choras, mergaitės mėtė gėles. Šventoriuje vyko kažkoks keistas sumišimas. Man tai buvo netikėtas teatras, netikėtas įvykis. Aš nebuvau matęs tokių dalykų. Labai įstrigo, todėl pradėjau fotografuoti. Porą metų važinėjau, intensyviai dirbau. Pradžioje nelabai supratau, kas vyksta. Tik 1976 m. padariau jau tikrai gerus kadrus.

Fotografai Romualdas ir Monika Požerskiai: skirtingai, bet jautriai fiksuoja žmogų

Romualdai, atlaidus fotografavote turbūt daugiau nei dvidešimt metų. Kada tapo aišku, kad serija baigta?

 Požerskis: Serijos turi savo pradžią ir savo pabaigą. Paprastai pabaiga būna, kai jau nebegali nieko naujo padaryti. Jauti, kad už tai, ką jau esi nufotografavęs, neatrandi įdomiau. Neatrandi įdomesnių žmonių, situacijų. Taip pat pasidaro aišku ir tada, kai supranti, kad viskas stipriai keičiasi. Kalbant apie atlaidus, tai jie pasikeitė. Žmonės nustojo važiuoti su arkliais, nebeliko pietų, kur jie pasitiesia savo audeklus ir taurelę išgeria su lašiniais, juoda duona, baltu sūriu. Aplinkui vaikai, klyksmas, džiaugsmas – viso to nebeliko. Jie po atlaidų sėdasi sau į mašinėles ir visi išvažiuoja. Taip automatiškai ir man pasibaigė atlaidai.

 

Monika, pakalbėkime apie tavo kurtą cirko fotografijų seriją „Post Circle“. Kūrei ją ne vienerius metus. Mes kiekvienas turim savo nuomonę apie cirką. O ar keitėsi pačios požiūris fotografuojant? Ką atradai?

 Monika Požerskytė: Atradau žmones. Vieną dieną nuvažiavau su dukra Saule į Trakus ir ten buvo nedidelis cirko pasirodymas. Supratau, kad tame cirke dirba visa šeima. Šeimos vaikai sujunginėja laidus, dukra prižiūri gyvūnus. Pajutau didelę atskirtį tarp to, kaip gyvename mes, ir kaip gyvena jie. Turėjau vidinį norą pamatyti juos iš arčiau. Penkis ar šešis kartus buvau atvykusi ir tiesiog stovėdavau. Iš pradžių jie manęs neįsileido. Tada nufotografavau visus jų pasirodymus, padovanojau nuotraukų. Po truputį su jais susipažinau, jie atsipalaidavo, pradėjo būti šalia ir pasirodė labai šilti.

Fotografai Romualdas ir Monika Požerskiai: skirtingai, bet jautriai fiksuoja žmogų

Dar viena Romualdo fotografijų serija yra iš Sąjūdžio laikų – nuosekliai dokumentuoti Sąjūdžio įvykiai. Akivaizdu, kad tai yra vertinga dokumentika, ji pasakoja mūsų istoriją. O ko reikia fotografijai, kad ji taptų ne tik vertingu dokumentu, bet ir emociškai paveiki žmonėms? Kad ją prisimintų ir kad ji taptų ikona?

Požerskis: Labai paprastai – reikia būti laiku ir vietoje. Jeigu pavėluosi – nebus geros fotografijos, jeigu neatvažiuosi – irgi nebus. 1918 m. vasario 16 d. nusifotografavo mūsų signatarai. Pasirašę Nepriklausomybės Aktą, nuėjo Vilniuje į studiją ir nusifotografavo. Ši nuotrauka mums yra Vasario 16 d. simbolis. Mano suvokimu, aš padariau tokią fotografiją sausio 13-osios naktį, kai Vytautas Landsbergis ir trys jo apsauginiai stovėjo su neperšaunamomis liemenėmis Aukščiausiojoje Taryboje. Tą naktį sprendėsi Baltijos šalių likimas. Jei lietuviai nebūtų tą naktį atlaikę, būtų okupuota Aukščiausioji Taryba. Galbūt mokyklose dabar kabėtų Putino portretai. Čia yra pergalės ženklas.

 

MO muziejaus parodoje bandoma pažiūrėti, kaip fotografija dalyvauja šventėje, koks jos vaidmuo. Monika, esi ne tik fotografė, ne tik kūrėja, bet ir dirbi komercinės, užsakomosios fotografijos srityje. Ar šiandien žmonėms ėjimas į fotostudiją vis dar yra ypatinga proga? Ar tai yra šventė?

 Požerskytė: Jaučiu didžiulį antplūdį žmonių, kurie nori nusifotografuoti studijoje. Kai atsirado mobilieji telefonai, dingo nuotraukų albumai. Visi dažnai ir daug fotografuoja, bet tai nereiškia, kad jie turi jiems svarbių nuotraukų. Taigi žmonės ateina į studiją nusifotografuoti, įsiamžinti. Jie dažnai pasirenka klasikinį vientisą šviesų foną ir klasikinį portretą. Noras turėti savo arba savo artimo portretą nedingo. Kai dauguma naudojosi juostiniais fotoaparatais, dar prisiversdavo atsistoti nuo stalo, pajudinti močiutę ir nufotografuoti ją per jubiliejų. O dabar visi fotografuoja telefonais ir mes nieko neturim. Turėti popierinę nuotrauką – labai svarbu. Tai mūsų atsiminimai.

Fotografai Romualdas ir Monika Požerskiai: skirtingai, bet jautriai fiksuoja žmogų

Jūs abu esate vykę į „Burning man“ festivalį. Atrodo, kad tai yra milžiniška šventė – festivalis. Kokie jūsų įspūdžiai? Ir koks skirtumas, kai fotografuojate savo kultūros šventes ir tokį egzotišką renginį?

Požerskytė: „Burning man“ buvo tėčio svajonė. Pirmąją kelionę pavyko suorganizuoti per tris metus. Kai aš jo klausiau, „kas čia bus?“, jis atsakė paprastai: „geriau nepasakosiu, kai nuvažiuosi, pamatysi“. Įspūdžiai nepakartojami.

Požerskis: Monika tris dienas negalėjo fotografuoti. Buvo šoke.

Požerskytė: Reikėjo man susikaupti. Fotografuodama supratau, kad „Burning man“ yra kaip religija. Žmonės religines bendruomenes pasirenka, nes jiems tinka tam tikri ritualai, maistas, meditacija. Per kūniškus ritualus ateina religija. Festivalyje taip pat visos patirtys ateina per kūną. Per kūno laisvę parodomos vidinės laisvės.

 

Kaip jums, Romualdai, šie alternatyvūs atlaidai pasirodė?

Požerskis: Kai su Monika išleidome albumą „Degantis žmogus“, poetas Kęstutis Navakas rašė: „Tai yra amerikietiški atlaidai“. Ir tai tiesa. Aš pastaruosius kelerius metus ten fotografavau vestuves. Labai gražios poros. Fotografavau ir tokias vestuves, kur keturios jaunos merginos sukūrė šeimą. Dar fotografavau vieną vyruką, kuris pats su savimi tuokėsi. Ten gausi ne tai, ko nori, o ko tau reikia. Mano žmona Virginija sakė: „Čia kartu yra ir pragaras, ir dangus“. Išties ten nėra festivalis, greičiau – teatras. Stiprus bendruomenės ir idėjų kūrimas, daug egzotikos. Taip pat labai sudėtinga, labai karšta, daug dulkių. Kai dulkėse gyveni, tai ir pats pajunti, kad esi dulkė.

Fotografai Romualdas ir Monika Požerskiai: skirtingai, bet jautriai fiksuoja žmogų

Žemaičių Kalvarija. 1986

O kur fotografui yra lengviau – pažįstamoje bendruomenėje ar vis tik ten, kur viskas nauja?

Požerskis: Prieiti prie žmogaus ir jį fotografuoti yra aukštasis pilotažas, baletas ant ledo. Psichologiškai turi tą žmogų nugalėti, suvaldyti. Tam, kad jis jaustųsi, jog nesi jam pavojingas. Mes turime vieną fotografą Lietuvoje, kuris tikrai yra „pavojingas“. Jis buvo paskųstas saugumui, jį bandė paguldyti į psichiatrinę ligoninę, bet nieko iš to neišėjo. Saugumo iškviestas, jis nuėjo, tačiau tas saugumietis tapo jo draugu. Tai yra Antanas Sutkus. Jis užsiima hipnoze. Pažiūrėkite į jo fotografijas. Visi žmonės jose yra jo užhipnotizuoti. Jam tie žmonės tampa aktoriais, su kuriais ką nori, tą ir daro. Čia yra aukščiausia fotografija. Tu turi intensyviai dirbti, bet tuo pačiu būti nematomas. Pažiūrėkite į mano fotoseriją „Atlaidai“. Pilna žmonių, tačiau jie visi žiūri pro šoną, ne į fotografą, jie manęs nemato. Tapti nematomu labai sudėtinga.

Požerskytė: Kaip fotografė prisidedu prie iniciatyvos „How I lay you down to sleep“. Fotografuoju vaikus, kurie neišgyvena iki dviejų metų. Lietuvoje tokių vaikų gimsta iki šimto. Vienas iš būdų palengvinti šitą netektį ir gedulą, yra tai sudokumentuoti. Taigi aš atvažiuoju į namus ir fotografuoju. Labai sunku, nes kiekvienas atvažiavimas yra nežinia. Jie nežino, kas bus, ir aš nežinau, kas bus. Tiesiog sufotografuoju, atiduodu voke popierines nuotraukas ir išvykstu. Po metų, po kelių esu gavusi žinučių, kad tos dienos yra užmirštos, labai juodos, bet žiūrėjimas į nuotraukas padėjo išgyventi gedulą. Čia mano, kaip fotografės, labdara, kai per savo profesiją aš galiu padėti kitiems. Kai sulaukiau asmeniškų pasisakymų, kad padėjo, tada suvokiau, koks stiprus ir galingas dalykas yra vaizdas ir mūsų atsiminimai.

 

Dviejų kartų menininkų (ypač – tėvų ir vaikų) įprasta klausti, ar tėvai turėjo įtakos vaikų pasirinkimams ir kūrybai. Bet aš norėčiau klausimą apversti. Romualdai, ar šiandien jūsų požiūrį į fotografiją ir kūrybą kaip nors keičia tai, ką daro Monika?

Požerskis: Monikos kūryba man turi didelę įtaką. Beje, pasirodo, mes turime daug mums abiem bendrų temų. Suradome jų net keturiolika ir galime išduoti paslaptį – šiuo metu bandome jas komplektuoti knygai.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
DNO

Kauno bienalė