Kadras iš LAIVAS ©
22-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio lietuviškos premjeros įkvėps permąstyti kino ir šiuolaikinio meno teritorijas didžiajame ekrane. Festivalį atvers režisierės, kuratorės ir aktyviai šiuolaikinio meno scenoje veikiančios kūrėjos Gerdos Paliušytės filmas „Laivas“, švenčiantis skirtingų šokėjų kartų išraiškos laisvę. Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje savo kūrinius pristačiusio armėnų ir lietuvių kilmės menininko Andriaus Arutiuniano juosta „Baigties trauka“ panardins į meditatyvų dialogą su avangardinio kino ir Kaukazo regiono istorija.
Kino ir šiuolaikinio meno jungtys: judrūs ir statiški atminties pavidalai
Paliušytė, savo kūryboje nuosekliai tyrinėjanti įvairias dokumentikos praktikas, istorinius ir populiariosios kultūros reiškinius, naujausiame meninės dokumentikos filme „Laivas“ nukreipia žvilgsnį į žinomą choreografą, breiko šokio pradininką Lietuvoje Algirdą Stravinską ir jo gimtadienio šventę ruošiančią gatvės šokėjų komandą.
Archyviniai A. Stravinsko kolektyvo pasirodymų kadrai, praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio restoranų spindesys, naktinės šiandieninio miesto panoramos – skirtingas laiko plotmes jungiantys vaizdai liejasi į švelnų ir energingą pasakojimą apie kūrybingumą ir išraiškos laisvę, šokio judesiais peržengiančią skirtingų laikmečių suvaržymus.
Marselio kino festivalyje „Fid Marseille“ pristatyta A. Arutiuniano juosta „Baigties trauka“ atiduoda pagarbą vienam svarbiausių XX a. avangardinio kino kūrinių, – Michaelo Snow filmui „Bangos ilgis“ (1967 m.), – statiškais Kaukazo kalnų peizažais pratęsdama regėjimo prigimties, regos ir garso santykio, juslinio materialaus pasaulio patyrimo temas.
Kino teoretiko Jean-Pierre’o Rehm’o vadovaujamas festivalis „Fid Marseille“, vadinamas kino eksperimentatorių susitikimo vieta, iš kitų festivalių išsiskiria ypatingu dėmesiu garsui ir jo vaidmeniui kine. Garsas užima svarbią vietą ir A. Arutiuniano kūrybinėje biografijoje, šįkart virsdamas dviejų požemių pasaulio būtybių pokalbiu apie istorinę atmintį, šiandieninių politinių įvykių ir mitinių pasakojimų dialogą. Režisieriaus ir Julijos Steponaitytės balsai skamba apgaulingai ramiame, nepastebimai žiūrovų link artėjančiame kalnų kraštovaizdyje, saugančiame Armėnijos ir Azerbaidžano karo randus.
Kadras iš BAIGTIES TRAUKA ©
Kadras iš JI LAUKIA SAULĖLYDŽIO ©
Nuo žmogaus iki kino juostos kūnų
Lietuviškų premjerų programą ir įprastas kino suvokimo ribas praplės trys trumpametražiai dokumentiniai filmai, kuriantys netiesioginį dialogą su ilgametražėmis juostomis. Skulptūrą ir vizualiuosius menus studijavusios Marijos Nemčenko filmas „Gulbės nugara“ tyrinėja baleto šokėjo kūno autonomiją, įrėmintą kasdienės disciplinos ir išlaisvintą judesių plastikos.
Rašymo, kuravimo ir kino meno praktikas derinančios Martynos Ratnik filme „ji laukia saulėlydžio“ skleidžiasi išradingas kinematografinis žvilgsnis į šeimą ir asmeninę bei kolektyvinę atmintį – nuo asmenybės kultą ir sovietinį režimą menančių įprasminimo ženklų iki jų reikšmių lauką praplečiančių architektūrinių kraštovaizdžių. Miklós Ambrózy ir Gailės Griciūtės tandemas filme „Telieka tik pėdsakas“ kiną įveda į audiovizualinių menų lauką, pratęsiantį šių metų festivalio pagrindinėje programoje apsmąstomas skirtingų gyvybės formų sąveikas – kūrybiniame procese režisieriams talkina ir kino juostą apdoroja mikroorganizmai bei grybai.
Kadras iš GULBĖS NUGARA ©
Kadras iš TELIEKA TIK PĖDSAKAS ©
Kadras iš AKTAS ©
Atkurta lietuvių kino istorija: moteriška žvilgsnio perspektyva
Retrospektyvų žvilgsnį į moterų režisierių kūrybą pristatys restauruotų trumpametražių filmų programa „Pirmosios“, kino ekranuose pasirodysianti medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ iniciatyva. Dviejų dalių rinkinyje – pirmasis lietuvių moters režisierės dokumentinis filmas „Charakterio gimimas“ (rež. Antanina Pavlova, 1967), Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės „Beatričė“ (1968), Bytautės Pajėdienės „Kasnakt sapnuoju“ (1979), Janinos Lapinskaitės lietuvių ankstyvosios hibridinės dokumentikos juosta „Venera su katinu“ (1997) ir „Aktas“ (2000), Dianos Matuzevičienės kartu su Kornelijumi Matuzevičiumi sukurta „Šičionykštė“ (2001), festivalyje „Cinema du Reel“ pripažinta geriausiu trumpametražiu dokumentiniu filmu.
„Pirmųjų“ kuratorė, kino ir kultūros tyrinėtoja Lina Kaminskaitė pabrėžia, kad sudarydama programą vengė rinktis vieną autorę arba temą. Sugrąžindama moterims teisėtą vietą Lietuvos kino istorijoje, ji siekė atspindėti įvairiapusę lietuvių kino raidą, pasiūlyti istoriškai ir kultūriškai nuošalėje likusią žvilgsnio perspektyvą, pristatyti režisierių ir jų kurto kino formų įvairovę.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis šiais metais vyks lapkričio 27 d. – gruodžio 7 d. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, asociacija LATGA, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA.
