Menu
 
 

Istorija nr.7

2010 05 14  10:39  |  Įžvalgos

Permatomi stiklo rutuliukai, suverti į karolius išbyrėjo iš dviejų šviesių akių. Neturėjai verkti dėl to, jog esi viena. Dažnai draugai Tau kartoja: „Gal ir esi viena, bet juk nevieniša“. O aš dabar mąstau, ar tikrai jei žino, kas verda, šnypščia, badosi ir kurtinančiai spiegia tik Tavo nuosavame viduje?! Galbūt tik nujaučia, bet garsiai pripažinti, paglostyti tiesą bijo. Laukiant saulėlydžio Užupy, prie trijų tvenkinių ir klausantis Nora Jones Seven Years , pritupai šalia sviesto musė. Spalvota, marga, tik netirpi saulės šviesoje. Koks paprastas ir įspūdingas grožis, toks trapus, visai kaip Tu. Bet aplink apsidairius nematyti antro skraidūno. Ieškai ar ne? Gal nerandi…Reikia šalia turėti. Jau net verkiančiai nori. Palauk, nutūpk arčiau ausies, negirdžiu Tavęs, sviestinis bičiuli. Kai ausį suvirpina sparnelių kutenimas žinau, kad laikas…

istorija Nr. 7

nuotrauka: swo.lt

Istorija nr.7 ( laikingas skaičius ), veikėjai šioje istorijoje tikri, bet jų vardai pakeisti, identifikacija suklastota, kalba taisyta, cenzūros klaidų nerasta, jų ir nebuvo. Stiprių nervų ir labai realiai, bei racionaliai mąstantiems žmonėms toliau skaityti nerekomenduoju.

istorija Nr. 7

nuotrauka: swo.lt

Kai nukrenti nuo dviračio, kritimo milisekundę nepagalvoji nič nieko… Bandai atsimerkti, bet girdi tik oro cirkuliaciją savo plaučiuose, keistas švokštimas ir akordų, natų maišalynę, kurią skleidžia aparatas, kurį jau girdėjai, kai gulėjai ligoninėje. Tai jau nebegali ilgiau tęstis, susierzini, bandai pasukti galvą, bet nudiegia labai skaudžiai ir pavyksta išleisti tik dejonę. Jauti kaip kažkas glosto kairę ranką, švelniai ir netgi šiek tiek kutenančiai. Ramina. Jei dar padainuotų būtų galima sapnuoti. Atmerkia kažkas vieną akį, pašviečia. Apakina. Užmerkia, tada atmerkia kitą  – tas pats pluoštas šviesos. Nori nustumti tą skleidžiančią šviesą toliau, bet nesikelia rankos. Jau darosi baisu…Kas čia vyksta? Palaukite, stabdome kadrą. Imame Canon 450D kartu su portretiniu 50 mm objektyvu ir nuspaudžiame. Žvėrynas, Tu važiuoji su Euro Star oldschooliniu dviračiu… Neužvažiuoji ant šaligatvio. Krenti. Skausmas kelyje, dešinėje šonkaulių pusėje. Kažkas skleidžia sirenas, O tada… Sunkūs vokai atsimerkia. Gal kas gali palaikyti juos atmerktus, arba su lipnia juosta priklijuoti, kad nesimerktų, sunkūs jie. Aplinkui žmonės, kurių tikrieji vardai pakeisti, identifikacija suklastota ir padirbta. „Ar skauda, ar žinai kas atsitiko“? Ir vėl nesupranti, gal žmonės išprotėjo? Jiems visiems tikriausiai, pasimaišė protas. Kas gali užduoti tokius klausimus vos tik nubudus iš miegų? Išsigandę jei spokso į Tave. O Tu bandai šypsotis. Tavo šypsena, kai tai nutiko ( patys supratote kas…) tarsi vandens lašelis dykumoje. Tai lyg akmuo, kurį išveža statytinininkai, nes jis trukdo eismą. Garsiai dabar jau pasakyta: „ Viena, bet nevieniša“. Kai jausi tas kritimo akimirkas, savotiškai skraidei, prisiminsi, kad aplink Tave gyvenimas, žmonės, kurie per daug žino. Ir kiti, kurie net nenutuokia, kad egzistuoji. Būt silpnumo akimirkų, bet gal ir gerai, tada galėsi prisiminti, kad bet kada gali sustoti laikas…Šį kartą jau Aš siunčiu , Jums vaflių, keptų su sovietine močiutės laikų vafline.  Kas išalko parašykite, susitiksime, pavaišinsiu visus! Gyvenk taip, kad būtum. Aš šalia. Jei kada reikės nosinės ar tiesiog parymoti šalia call me.

istorija Nr. 7

nuotrauka: swo.lt

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:





*



Reklama
Ina Budrytė

Kauno bienalė

DNO