1973-ieji. Tikra podiumo kova madoje. Ir podiumas ne pailgas, kaip esame įpratę matyti šiandieną, o tikrų tikriausia Karališkosios Operos scena. Pristatome naują mados dokumentikos filmą ,,Versaille ’73: Amerikos podiumo revoliucija“.
Keista ar ne, tačiau kai kurie įvykiai tiesiog išnyksta iš atminties. Ypač jei neteko būti jų liudininkais ir apie juos tesame skaitę. Tikrasis mados istorijos ,,vadovėlis“ – tai trupiniai, išsibarstę internete, archyvuose ir dizainerių bei jų amžininkų memuaruose. O mes, jaunesnioji karta, juos sėkmingai (ar nelabai) rankiojamės. Imkime kaip pavyzdį šiandieninius kolekcijų pristatymus. Nereikia būti ekspertu, kad daugmaž žinotum, ką kokiamie pasaulio kampe pristato mados grandai. Gucci spalvų blokai ir Cavalli gyvūnų raštai bloškia mus į Milaną, Wang minimalizmas (šiandien nusėtas kopijų įtarimais) – į Niujorko gatves, pankiška Westwood mišrainė – į Londoną ir t.t.
1973-ieji, regis, buvo tie metai, kurie nulėmė šiandieninių mados savaičių išvaizdą ir formatą. Tiksliau, tų metų vasario dvidešimt aštuntoji ir vakaras Versalyje, Karališkosios Operos salėje. Įvykis, kurio metu susidūrė dvi skirtingos mados koncepcijos, o novatoriška ir spontaniška Niujorko mada metė iššūki prabangiai ir rafinuotai Paryžiaus scenai.
Deborah Riley Draper, dokumentinio filmo autorė, pasakoja, kad šiuolaikinei madai tai buvo nepakartojama naktis. Viskas prasidėjo nuo lėšų rinkimo senojo Versalio teatro restauracijai: tai šokių ir elegancijos vakaras, už kurio bilietą (ir atitinkamą prestižinį įvaizdį) gerbiami visuomenės veikėjai visad būdavo pasiryžę pakloti nemenkas pinigų sumas. Ta proga, žinoma, į svečių sąrašą pasistengta įtraukti ir pasiturinčius amerikiečius – šie tiesiogine to žodžio prasme buvo aukso kasykla senajai Europai.
Taip vakarėlyje ,,įdarbinami“ ir penki amerikiečių dizaineriai, turintys pritraukti tautiečius – Anne Klein, Bill Blass, Stephen Burrows, Halston ir Oscar de La Renta. Šis penketukas susiduria su penkiais prancūzų aukštosios mados amatininkais: Yves Saint Laurent, Pierre Cardin, Hubert de Givenchy, Emanuel Ungaro ir Marc Bohan, tuo metu dirbančiu Dior.
Amerikiečiams šis mados vakarėlis – išskirtinė galimybė sužibėti, tuo tarpu prancūzams – viena iš eilinių progų pasipuikuoti ir dar kartą įrodyti, kad jie nepralenkiami. Filmo režisierė Niujorko komandą vadina situacijos Pelene – madoje ji, galima sakyti, visiškai be patirties, ir savo pirmuosius žingsnelius žengia lėtai ir netvirtai, tačiau, kaip būdinga to laikotarpio niujorkiečiams, drąsiai bei nuotaikingai.
Iš oro uosto atvyksta gausi komanda – 27 modeliai, dešimt baleto šokėjų, makiažo specialistai, kirpėjai, asistentai – beje, po skrydžio visi kaip reikiant nusitašę. Versalį pasiekia apsvaigęs chaosas. Čia ir prasideda bėdos: Halston su De La Renta kimba vienas kitam į atlapus ir susipeša, režisierę Kate Thompson ištinka panikos priepuolis. Kyla šurmulys dėl scenos, nes staiga pakeičiama jos vieta, ir ginčai, kurie turėtų pasirodyti pirmieji. Vienintelė rami, regis, išlieka vakaro viešnia – ten dainuojanti Liza Minnelli.
Išaušta vakaras, o amerikiečiai, regis, dar nė nesurepetavę savo pasirodymo. Ką gi, nusprendžia jie – geriausias sprendimas – atsipalaiduoti ir improvizuoti. Juk tai jiems sekasi geriausiai! Reginys prasideda prancūzų šou: tai kokteilis iš liepsnojančio aukso ir rokoko detalių su žaviąja Jane Birkin, Sovietų Rusijos balerūnu Rudolf Nureyev, emigracijos bangos nublokštu į Prancūziją ir, žinoma, Josephine Baker su ,,Crazy Horse“ šokėjomis. Taip, apdarai įspūdingi ir didingi, kiekvienas judesys – pagal scenarijų, o pats šou trunka net dvi su puse valandos!
Amerikiečių eilė. Į sceną išlenda Liza Minnelli ir ima dainuoti ,,Labas, Paryžiau“. Tai visai kitokia mados istorija. Modeliai ne pompastiški, tačiau juda lengvai ir su šypsena, o jų drabužiai – pilni gyvybės ir nekaustantys kūnų. Tiesa, prancūzai pristatė aukštosios mados vakarui skirtas kolekcijas, tuo tarpu amerikiečiai madą nušvietė kasdieniška dienos šviesa. Įspūdis – realistiškas ir gyvybingas pasirodymas, trukęs vos 35 minutes. Ir… pasipila plojimai. Pirmoji atsistoja Monako princesė Grace, vakaro garbės viešnia, ir, kupina emocijų, ima ore mojuoti vakaro programa. Publika ją paseka.
Niujorkiečiai, papirkę savo naivumu ir lengvabūdiškumu, kolekcijos pristatymų formatui įbruka naujas tradicijas: gaivumą, šviežumą ir pulsuojančią energiją. Niekas nė neabejoja, kad prancūzai – tikrieji kokybės meistrai ir geresni dizaineriai. Tačiau Niujorko skonis paragavus – nebepamirštamas. Nuo to laiko kolekcijų pristatymai tampa vis dinamiškesni ir nesuvaržyti. Madai juk reikia pokyčių: ji visuomet juda tolyn.

…ir tada. Pat Cleveland, Alva Chinn, Jaunel McKenzie, Bethann Hardison, Kinee Diouf bei Shelby Coleman.
Pat Cleveland – viena pirmųjų juodaodžių, kuriai nusišypsojo šlovinga modelio karjera. Prieš visas Iman, Naomi ir Tyra!
Pastaba: oficiali informacija apie dokumentinį filmą paremta italų žurnalistės Serena Tibaldi straipsniu.
Nuotraukos iš CoffeeBluffPictures archyvo.