Italijoje, kai susipažindavau su naujais žmonėmis, iš jų rankų paspaudimų, prisilietimų ir mostų jiems išrėždavau, kokio jie charakterio ir kokios savybės dominuoja. Ir dažniausiai sakydavau tiesą. Nesu aš aiškiaregė, tiesiog viską išduoda žmogaus požiūris, kalba, apranga, o svarbiausia – jo kūnas!
„Žmogaus kūnas yra slaptas išdavikas, išduodantis jausmus ir pojūčius“ – taip teigė mimas, išraiškos profesorius ir kūno kalbos specialistas Semas Molchas. Ir jis visiškai teisus! Aštuoniasdešimt procentų mūsų bendravimo vyksta neverbaliniu būdu, tad nuslėpti ką mes ištikrųjų jaučiame ir kokie esam yra sunku, nes kūnas turi vieną įdomią savybę, kurios neturi mūsų protas ir kalbos dovana – jis niekada nemeluoja!
Protas mėgsta žaidimus, jis kartais bando parodyti tai, ką mes įsivaizduojame, kartais kai kurias detales mėgina nuslėpti, bet kad ir kaip bemėgintų, kūnas vis siunčia signalus, kurie išduoda tikrąją būseną. Kodėl? Todėl, kad kūno kalbą veikia jausmai ir pojūčiai, kurie kyla iš širdies ir dvasios gelmės. Kai mums liūdna, mes bandome neišsiduoti, bet dažniausiai nepavyksta, nes kūnas kalba už mus. Liūdesys kaip emocija bando išsiveržti tam tikrais būdais: ašaromis, melancholiškos muzikos klausymu, liūdnu žvilgsniu, lūpų suraukimu, išblyškusia oda ir t.t. Mūsų kūnas yra ekspertas, kuris kiekvieną minutę pasiruošęs atspindėti visą pojūčių spektrą nuo A(gresijos) iki Ž(avesio). Net jei ir labai jį kontroliuotume, atidžiam stebėtojui net ir mažiausia detalė pasakys visą tiesą. Lūpos šneka viena, o kūnas – visai ką kita ir visada tiesą, todėl kūno kalbą suprasti reiktų pramokti tiems žmonėms, kurie dirba verslo, pramonės ar socialinio pobūdžio srityse.
Jei sakytumėte, kad kojos mataravimas kalbant pašnekovui reiškia pyktį, galime apsirikti, nes tas pats kojos mataravimas gali išreikšti keletą kitų emocijų: nuobodulį, polėkį, užspaustą energiją, norą nuo ko nors atsiriboti ar nekantrumą. Vienintelis gestas gali turėti jau keletą reikšmių, tad įsivaizduokime, kaip sunku suvokti visą judesių kompleksą.
K.G. Jungas sykį yra pasakęs: „Sapnus galima išsiaiškinti tik su sapnavusiuoju“. Panašiai yra ir su kūno kalba, todėl galima jo pasakymą pritaikyti ir šiai sričiai: „Kūno kalbą mes geriausiai galime išsiaiškinti su tuo, kuris ja „kalba“. Pavyzdžiui, masažuotojas Otas Foksas užtikrino, kad pagal raumenų sukietėjimus gali gana tiksliai pasakyti, kokius sukrėtimus žmogus patyrė savo gyvenime. Daugelis tokio sugebėjimo pavydėtų, bet tą galime įgyti kiekvienas iš mūsų, jei tik atidžiau stebėtume ir kruopščiau analizuotume su mumis bendraujančio asmens kūno judesius bei gestus.
„Mūsų kūnas turi taip pat atmintį ir mes turime tam tikrų priežasčių, kodėl elgiamės būtent taip, o ne kitaip. Todėl itin svarbu kūną, dvasią bei protą suvokti kaip visumą, o ne izoliuotai nagrinėti atskiras dalis“ – taip savo knygoje teigė Eva Wlodarek. Nepaisant to, kūno kalboje, kaip ir sapnų aiškinime, yra tam tikrų visiems žmonėms būdingų simbolių.
Laikysena – statiškas mūsų kalbos elementas, kuris beveik visą mūsų amžių nekinta; reikia svarbaus įvykio gyvenime, kad laikysena pasikeistų: pradėtume vaikščioti aukštai užkėlę galvą arba labiau susilenktume. Šiaip laikysena išlieka ta pati, jei jos sąmoningai nepradedame keisti, todėl ji tikrai daug ką apie mus gali išduoti. Labiausiai ji priklauso nuo nuo dvasinės būsenos, ją labai gerai apibūdina vienas japonų dzenbudistų posakis: „Kai dvasia tiesi, ir kūnas tiesus“. Tiesi laikysena susijusi su pasitikėjimu savimi ir drąsa. Tai puikiai atspindi ir mūsų kalba: kas nors yra „tiesaus būdo“ arba eina „pakelta galva“.
Norint keisti laikyseną, sėdėjimo įpročius, dažniausiai reikia keisti dvasines nuostatas, reikia norėti būti matomam ir dideliam, nebijoti kritikos. Kartais tiesūs žmonės gali kai kuriems žmonėms atrodyti arogantiški ar pasipūtę, bet nereiktų to bijoti. Tiesi laikysena padeda sau užsitikrinti kitų žmonių pagarbą. Iš karto stovėt ir vaikščiot lyg žvakė tikrai nepavyks, nes raumenys, per ilgus metus įpratę prie tam tikros laikysenos, gali būti nusilpę ir susitraukę, todėl reiktų nevengti gerų treniruočių ir, svarbiausia, valios pastangų.
Keletas žinomų metodų lavinti kūną – joga, pratybos pagal Mošės Feldenkraiso mokymą, T‘ai chi, metodai, stiprinantys raumenų veiklą bei kiekvienas gimnastikos ar plaukimo pratimas.
Dar aiškiau nei laikysena apie mūsų gyvenimo nuostatas pasako eisena, todėl tai paaiškina, kodėl kiekvienas žmogus turi tik jam būdingą savitą eigastį. Turbūt ir jūs pastebėjote, kad pažįstamus ir artimus žmones jau iš tolo galim išskirti iš minios.
Kiekvienas eisenos būdas turi savo reikšmę, tai tarsi kodas, kurio ilgai nereikia šifruoti.
- Kas eina lėtais, netvirtais žingsniais ir nulenkta galva, atrodo bailus, apimtas depresijos, pesimistiškas arba išsikvėpęs.
- Kas slampina, o dar skeryčiojasi rankomis, šen bei ten sukalioja galvą, tikriausiai yra atsainus, atsipalaidavęs tipas, besidomintis daugeliu dalykų.
- Tipenimas mažais žingsneliais rodo bailumą, atsargų charakterį, tačiau tai gali būti ir koketiškumo ženklas.
- Siūbavimas klubais, lyg modelio ėjimas pakyla arba išdidus vaikščiojimas atstačius krūtinę rodo pomėgį pasirodyti ir būti dėmesio centru.
- Žmonės sustingusiu žvilgsniu, marširuojantys ir lyg garo mašina viską nustumiantys į šalį, geriausiu atveju yra kupini energijos, tačiau dažnai –pikti ir netolerantiški.
- Tie, kurie plumpina ir taip trenkia koja, kad net, rodos, grindys dreba, nori pasirodyti stiprūs ir tvirti, tačiau paprastai jie nėra tokie, kokiais dedasi.
- Spyruokliuojanti ir plačiažingsnė eisena, aiškūs rankų mostai atrodo itin dinamiškai.
Jei laikyseną ir eiseną galime keisti pastangomis ir tam tikromis pratybomis, rezultato dažniausiai sulauksime tik po tam tikro laiko. Na, o su gestais viskas yra kitaip. Jie tiesiog paklūsta laisvai mūsų valiai. Ar atkreipėte dėmesį, kiek kartų per dieną, savaitę kryžiuojate rankas ir kojas? Rankų ir kojų kryžiavimas tarsi sako „nesiartink“ ir rodo mūsų nusiteikimą nebendrauti dėl tam tikrų priežasčių ar savybių: nuovargio, drovumo, bailumo, atsargumo, liūdesio.
Rankos yra neįtikėtinai išraiškingos; besistengiant aprėpti kuo daugiau gestų, sąlygiškai juos galima suskirstyti į tris grupes – tai užslopintieji, dominuojantys ir atvirieji rankų judesiai.Kiekvienai grupei būdingas specifinis raiškos būdas.
Užslaptinti rankų judesiai esti tuomet, kai rodome tik rankų paviršių. Mūsų gestai neteikia informacijos: neparodome, ką juose turime, pvz.: kai slepiame rankas už nugaros. Užslaptintieji rankų judesiai tarsi sako, kad kažką slepiame arba norėtume paslėpti.
Dominuojantys rankų judesiai rodo spaudimą ir paprastai jų kryptis būna iš viršaus į apačią. Kiekvienas gestas, kuriuo apribojama kito žmogaus laisvė, signalizuoja dominavimą. Tokie gestai dažnai pridengiami nuoširdumu, pavyzdžiui, paplekšnojama per petį (nors nusiteikimas galbūt draugiškas, bet kartu pabrėžiamas ir pranašumas).
Dominuojantiems rankų ženklams priklauso ir smiliaus ženklai. Kas pakelia šį pirštą, mano viską žinąs geriau. Ypač nemalonu, kai smilius nukreipiamas lyg koks durklas į žmogų ar objektą, to reikėtų vengti.
Atvirieji rankų judesiai išsiskiria tuo, kad jais parodome delnus. Tarkim, širdingai sveikindamiesi, siūlydami užimti vietą arba gyvame pokalbyje pabrėždami žodžius, kaip kad daro italai.
Delno simbolika labai archajiška ir šiandien tai veikia kaip garbingumo, draugiškumo ir santaikos garantija.
Kiekvienas žmogus bendraudamas pasitelkia atviruosius, užslaptintus, dominuojančius rankų judesius, svarbu atkreipti dėmesį ir suprasti, kurie ima viršų.
Turėtume atkreipti dėmesį ir į nuotolį iki žmogaus, su kuriuo bendraujame. Reikia per daug neprisileisti, bet nebūti ir per daug toli, nes vienu atveju asmuo gali pagalvoti, jog esi „įkyri“, antru, kad „šalta“ ir „abejinga“ asmenybė. Nuotolis taip pat turi pakopas, ratus.
Į pirmąjį ratą įžengiantis žmogus gali jus lengvai paliesti, sužeisti, gali užuosti jūsų odos kvapą ar justi jūsų plaukų kutenimą. Į šį ratą gali įžengti žmogus, su kuriuo dalinatės meilės ir intymumo ryšiu.
Antrajame rate jūs bendraujate su jums gerai pažįstamais ir artimais žmonėmis. Antrasis ratas vadinamas asmeniniu nuotoliu ir prasideda ten, kur baigiasi intymusis ratas bei siekia iki pusantro metro.
Trečiąjį ratą nubrėžia visuotinis nuotolis, šiame rate mes bendraujame su vos pažįstamais žmonėmis.
Ketvirtasis ratas nustatomas pagal oficialų nuotolį. Jis prasideda nuo pusketvirto metro. Tokiu atstumu paprastai laikomės nuo visuomenės gerbiamų žmonių, arba tų, su kuriais neturime nieko bendro. Mums tinkamą nuotolį jaučiame intuityviai, tad bendraukime be jokių liniuočių.
Kai susipažįstam su žmogumi, pirmiausia žvelgiame į jo veidą. Ypač daug pasako mūsų akys ir burna. Akys atspindi mūsų mintis ir vidinę būseną, todėl neveltui sakoma, kad akys – sielos veidrodis. Todėl labai svarbu žiūrėti pašnekovui į akis, nes atviras žvilgsnis galioja kaip sąmoningumo ir garbingumo ženklas, tačiau nereikia per daug ilgai stebeilytis į žmogų, antraip šis pasijus nejaukiai.
Savo burna aiškiai parodome savo jausmus. Kai širstame, kramtome lūpas. Įtariai patempiame lūpų kampučius. Iš nuostabos šiek tiek prasižiojame.
Ypač svarbi veido išraiška yra šypsena, tik su sąlyga, kad ir akys džiaugsmingos. Antraip šypsena bus ne draugiška, o apgaulinga, apie tokią visai teisingai sakoma: „Šypsena – geriausias būdas parodyti dantis“.
Kūnas – melo detektorius, tad norėdami suprasti tikras žmogaus spalvas, atkreipkite dėmesį į jo kūno kalbą. Šiek tiek pastabumo, dėmesingumo, apsiskaitymo ir kai kam pavyks skaityti žmones tarsi knygas, o kitiems – pakeisti savo kūno kalbą į pozityvesnę ir tiesesnę kūno saviraišką bei būdą. O gal atsiras ir tų, kurie įsigrūdins mėtyti pėdas ir visuomet išlikti paslaptingais… Ką išduos kūno kalba? Priklauso nuo jūsų!