Menu
 
 

Kai tampi nacių berniuku

2011 05 17  10:45  |  Įžvalgos

Reklama SwO Live Feed

Kai tampi nacių berniuku

Nuotraukos: Rūta Druskytė/SwO magazine

 

 

Dabar geriu daug vandens, kad akys neišdžiūtų ir kiekvieną dieną pildytųsi. Nedėkosiu Tau, nenori būti mano draugas. „Nereikia, – sako Ieva. Bet noriu žinoti kur Tu, kaip…Kodėl dar gyvenu Tavim, mintim, prisiminimais?  Nesibaigia. Visada, kai lieku viena, ar kai važiuoju troleibusu į paskaitas, matau šešėlį šviesių plaukų. Skauda? Norėčiau, išdaužti tą nuotrauką stikle,  bet užtenka ir perpjautos širdies, suraižytų, kraujuojančios, stiklo šukių pilnos plaštakos nereikia. Išgąsdinsiu dar keleivius ir mamą. Pirmas skystis kraujas, antras lietus, kuriuo aš pastaruoju metu dažnai pasiverčiu. Nori, kad tekėtų? Paverk atsiklaupęs ant kelių, jei jauku, gali ir ant mano liūdėti. Aš visada Tave apginsiu, nors ir nesu šalia, nebijok manęs dabar. Memory! Nesiginčyk, o kam dabar lengva. Jis – balta. Aš – dryžuota. Susimaišom ir tampam vaivorykšte, šiuolaikine, be įmantrių spalvų, o kam jos reikalingos? Aš nauja, Tu pradžia, eime link vidurio, o kas po jo bus puikiai žinai, tai nebus pabaiga. Tai bus tik tarpas, Karoli. Pirmą kartą parašiau Tavo vardą. Keista tiesa? Nesibaigia, eilini mano. Palik viską, tam, kad atrastum iš naujo. Prisikelk. Kodėl medžiai, kuriuose gyveni, nesugeria nerimo, ilgesio ir slogumo? Neleisk pasimesti, eilini,  saugok. Mane. Saugaisi? Neverta. Ar jautei, kai naktį buvau prie Tavo namų? Norėjau paklausti kaip Tu? Bet buvo labai vėlu, gal jau sapnavai. Kuo aš gyvenu dabar? Cigarečių dūmai, grynas oras, nuotraukos, kuriose ne tik aš atrodau graudžiai, bet ir mano fotografuojami žmonės, kuriuose užkoduotas pasibjaurėjimas ir atstumiantis pojūtis. Man dabar tai gražu. Nepykit. Estetizmas – ankstesnė būsena. O dabar fazė, kai komplimentu tampa žodžiai: „Justina, Tu kaip nacių berniukas.“ Čia dabar? Kodėl? „Juk Tau patinka berniukiškai rengtis ir Tavo pečiai, nugara kaulėti…“ Pasimečiau, kai tai pasakė. „Čia kitoks komplimentas…“ Nežinau, kaip jis žiūri, bet žadu nusipirkti naują dryžuotą palaidinę.

Kai tampi nacių berniuku

Nuotrauka: Rūta Druskytė/SwO magazine

Jei nenori klausti, apie mane, parašysiu čia: sesija praėjo sunkiai. Bijojau. Iš Fotošopo gavau skolą, iš praktinių darbų, bet egzaminą išlaikiau, modernas išlaikyta, fotografijos istorija – taip pat. Fotometodų generolei  patiko kursinis, egzaminą reikės perfotografuoti. Ruošiuosi naujai fotosesijai Trakuose. Kitai savaitei. Ir pas senelius dar važiuosiu, gausiu ten vištą, kurią modeliui, Ievai, teks laikyti. Labai laukiu. Nekantrumu degu.

Mane, Karoli, gelbsti tai, jog esu tarp draugų, dūmų, savo dviračio, ir minties, kad tik fotografijos guru priimtų dirbti. Šiek tiek jaudinuosi, nes sapnuose matau, tai ko geriau nematyti. O Tu puikiai žinai, kad sapnais aš tikiu… Garuojanti sapno erdvė ir mudu, basi, mano koja kraujuoja, skauda, apsipylusi aš ašarom, o Tu tempi mane toliau, kur einam nežinau, neatpažįstu šitos gamtos, bet žinau, tik vieną, viskas čia puikiai dera. Bažnyčios stogai, kryžiai. Šviežios akys, tik dabar pastebiu, kad aš baltai apsirengusi. Dieve mano, viskas purvina, o juk balti drabužiai turi tokie ir išlikti. Jei drabužis purvinas, viduje taip pat nešvaru. „Nuvalyk, – šaukiu. Bet Tu neklausai, tik atsisukęs pažvelgi į akis ir įkvėpi taip, kad atrodo daugiau nebekvėpuosi. Altorėlis vudu, žolelės nuo mano, visas šias žoles žinau, išmokė senelis pavadinimus, bet kam čia jos. Jų nebijau, bet mane gąsdina, kad Tu čia su manimi. Ne toks kaip anksčiau. Nenoriu daryti nieko pikto, aš negalėčiau. O Tu? Apsiašarojusi nubudau, skaudėjo kojos pėdą. Po tokių sapnų, kai įtampa neišsisklaido, net nubudus – belieka tik melstis. O dar kai dabar esi namie viena nežinai ką ir bedaryti. Kam skambinti, nes nėra to, kuris nuramintų, supranti? Lieki tik Tu, nacių berniukas, praviras langas, kad oras eitų lengvai, valerijonas ir žibenančios žvakės, nes dabar tamsoje būti nejauku. Kiek daug man visko reikia mokytis iš naujo. Ar gali būti toks drąsus ir apkabinti,  nepaleisti.

Kai tampi nacių berniuku

Nuotraukos: Rūta Druskytė/SwO magazine

Aš nesu blogas žmogus. Labas rytas, tiems, kas pabunda ir jaučia, kad jau vasara arti arti. Aš dar nejaučiu, nors labai norėčiau…

 

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Tau turėtų patikti:

 
 

Komentuok:





*



Reklama
PALIŪTIS | Guminiai botai

Center d'Art Tecla Sala

Yaska Art