Menu
 
 

Kaip drugelio sparnai laurus nešė

2015 03 19  19:21  |  Įžvalgos

Reklama SwO Live Feed

Kaip drugelio sparnai laurus nešė

Nuotrauka: autorės, SwO.

Trečiadienio vakaras  Vilniaus Mažajame teatre. Skubantys, gėles nešantys, pasipuošę žmonės skubėjo ne į teatro premjerą, bet į A. Kuzmickaitės naujos kolekcijos pristatymą. Miestas jau kelias savaites mirgėjo nuo silikonine suknele puoštų plakatų, kuri iš pirmo žvilgsnio priminė organus, iš antro – chameleonus. Niekada nebuvau didelė drugelių ir štampuotos suknelės gerbėja. Gal tai mano klaida, jog pamačius jos pirmus sukurtus rūbus, nepakeičiau nuomonės ir neišlipau iš stereotipo, jog ji – drugelių princesė, o drabužių konstrukcijos ir dizaino atžvilgiu ji niekada nepersistengė, gal net nesistengė. Bet vėlgi – kiekvienam skonio reikalas, ir jei mes tikimės išvysti ką nors daugiau, nei drugio aplikaciją, puikiai suprantame, kad tai – „selleriai“, praskinantys kelią į žurnalų antraštes ir pas naujus klientus. Tik visa bėda, kad antraštės būna „Žmogus X ir dar garsesnis žmogus Z apsilankė pas Kuzmickaitę“. O drugeliai? Jų buvo, bet apie kolekciją – tik tiek.

Europos jaunojo dizainerio apdovanojimas, Berlyno mados savaitė, mados doktorantūra – skambūs pavadinimai. Džiugu, jog lietuviai veržiasi į užsienį, bet tai jau yra įvykę pakankamai senai, ir nieks per daugiausiai nesiafišuoja. Kaip ten bebūtų, mes vis dar tikimės, kad Lady Gaga nuspręs panaudoti kurią nors suknelę savo įvaizdinėje fotosesijoje ar koncerte ir nuoširdžiai galėsime pasveikinti dizainerę, sulaukus tarptautinio pop kartos ikonos pagyrimo.

Be dešimt minučių septynios – punktualu ir begalės laiko pasižiūrėti į Lietuvos garsenybes. Beveik visi kolekcijų pristatymai vėluoja, tad ir taip nusiteikiau, jog bent pusę valandos reikės stebėti žmonių įvaizdžius ir ieškoti įdomių derinių. Labiausiai sužavėjo modelio Medos Jonaitytės kasdienis, tačiau kartu ir puošnus plėšytų džinsų, ryškaus švarkelio ir juodų aukštakulnių įvaizdis. Akis patraukė – tačiau šį kartą ne gerąja prasme – Marijos Palaikytės ir Monikos Dirsytės pasirinkti drabužiai, kurie derėjo tik prie jų laikomų Martini taurių, tačiau, vėlgi… tai tik mano nuomonė.

Dar po 25 minučių į salę įžengus Agnei Jagelavičiūtei su taip išgirtais Jimmy Choo aukštakulniais bei naujais A. Kuzmickaitės apdarais, kurie išdavė vakaro tematiką, ir Kęstu Rimdžiumi parankėje, pasigirdo intensyvūs fotoaparatų spragsėjimai ir viltingas mano atokvėpis, jog jau pats laikas šiam teatrui persikelti į tikrąją sceną. Deja, mano norai nebuvo išklausyti. Praėjus dar pusei valandos jau pradėjau vartyti akis ir žvilgčioti į asistentus: gal kažkas atsitiko? Deja, nieko nepastebėjau. Mados savaitėse Milane ar Londone ilgiausiai teko laukti 40 minučių, viskas suprantama, modeliai dažomi, paskutinės minutės bėdos ir taip toliau, bet didieji miestai imasi prevencijos iš anksto: parūpina maršrutinius automobilius, kursuojančius po miestą, jei dėl jų kaltės pasirodymas uždelsia ir žurnalistas nespėja į kitą. Tai yra rūpestis žiniasklaida ir pagarba jai.  Ne apie automobilius – apie požiūrį. Žinoma, šioje vietoje galite mane pertraukti ir sakyti, jog visą laiką iškylą techninių nesklandumų. Sutinku, tačiau pradėjus ruoštis anksčiau, juos galima laiku sutvarkyti. Be to, paėmus kaip pavyzdį – „Mados Infekciją“, kurios užkulisiuose teko pačiai suktis, matyti virtuvę ir visą sambrūzdį, kada tikrai būna ekstra atvejų, tačiau šiame festivalyje per vieną vakarą yra pristatomos kone šešios kolekcijos, o viskas vyksta sklandžiai. Be to, kiek pamenu, šios dizainerės kolekcijos visą laiką vėluoja net po beveik kelias valandas – ar tai noras nugirdyti svečius, ar išbandyti moterų ištvermę, stovint ant aukštakulnių?

Po pusantros valandos (taip, pabrėžiu, pusantros valandos) atsivėrė durys į salę. Ir vėlgi, stoviniavimas šį kartą gyvame žmonių kamštyje. Užlipus į viršų viltingai paklausiau vienos iš asistenčių, kuri spėjo įšokti į vakarinius apdarus, kur yra vietos žiniasklaidai – juk turime matyti visas kolekcijos detales, nes mes skleisime žodį apie šį renginį. Pasirodo, organizatoriai nusprendė, jog dviejų pristatomų kėdučių salės gale bus per akis taip gausiai kviestai žiniasklaidai. Jei nespėjai užsiimti vienos iš taburečių (tik atėjus, jau viena buvo „rezervuota“ kuprine, taigi liko viena) tikriausiai, teks sėsti ant laiptų – juk vaizdas puikus ir, be to, pavasaris – vakariniai bateliai ne taip prineša purvo. Išspaudusi ironišką šypseną išėjau tik prasidėjus kolekcijai – pamačiau užtektinai.

Toliau stebėjau kolekciją namuose. Dar salėje pastebėjau žavius asistenčių marškinius, apipaišytus vaikiškomis keverzonėmis – nesiginčysiu, miela, bet nenauja (nuo vestuvinės A. Jolie suknelės iki J. Pollock drobių praėjusio amžiaus viduryje). Scenografija patiko, viso teatro/pasirodymo idėja išlaikyta. Sauliaus Prūsaičio spalvotąjį kostiumą vilkėčiau. Bendras sceninis vaizdas nuramino – kviestiniai svečiai turėjo ką pamatyti.

Svečiai pamatė gražų vaizdą, deja, spauda, susirinkusi dėl drabužių dizaino, tendencijų ar Agnės kūrybos pokyčių, nedaug ką tepamatė.  Idėja graži – kai turi mažamečių vaikų, natūralu, kad jie įkvepia. Tačiau ar visa tai ne per daug kvepia A. Jolie ar „Dolce & Gabbana“ pavyzdžiais?

Manau, mano verdiktas aiškus, savo stereotipų, deja, nekeisiu, o savo kaip žiniasklaidos atstovės strėle galiu ir naudojuosi.

P.S. drugelių buvo – ir ant scenos, ir prie fotosienelės, ant palaidinių. Matyt, tai komercinė sėkmė?

Griežtai draudžiama SwO magazine paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © Swo.lt

Komentuok:




*



Reklama
Keliaujantys nebyliojo kino koncertai - Garsinės Peržiūros

Outlook Festival 2017 - Europe's leading soundsystem culture festival

Yaska Art