Menu
 
 

Kalbėti simbolių kalba

2017 04 03  21:47  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Živilė Spūdytė

Nuotraukos – Gintarės Kazlauskaitės, piešiniai -Žvėrūnos (c)

Grafikė Živilė Spūdytė meno pasaulyje žinoma kaip Žvėrūna, savo darbuose, atrodo, atveria mums dar nematyto pasaulio duris. Jos kūrybiniuose projektuose atsispindi futuristinis, kiek sarkastiškas, tačiau dar nematytas kasdienių gyvenimo rutinų pateikimas. Kaip pati Živilė teigia, nuo pat vaikystės buvo apsupta menu ir mamos supažindinta su pirmaisiais įrankiais, kurie ir padėjo merginai apsispręsti, jog nori sieti savo profesinę ateitį su menu. Mergina pasidalino, kuo šis pasaulis yra įdomus, ir ką reikėtų žinoti bei su kokiais sunkumais teko susidurti siekiant tapti grafikos menininke.  

Žvėrūna - SwO magazine

Kaip atradai savo kelią iliustracijų ir dizaino pasaulyje? Kas tave labiausiai sužavėjo jame?

Mano mama daug metų užsiėmė tapyba. Ji pirmoji man parodė spalvotus pieštukus. Na, turbūt visos mamos tai daro, bet čia buvo kitaip. Ji mane mokė suprasti, kuo skiriasi flomasteriai nuo akvarelės. O devintoje klasėje supratau norinti, kad tai būtų mano profesija ir darbas, o ne hobis po darbo. Iš karto pradėjau organizuoti parodas, nes norėjau būti dailininke ne kada nors ateityje, bet dabar (šypsosi). Mane sužavėjo galimybė kalbėti simbolių kalba. Apskritai, kūrybinis lavinimasis labai svarbus įvairiuose brendimo etapuose. Man gaila, kad meno disciplinos mokykloje nustumiamos į trečią planą. Tai formuoja visuomenės atsainų požiūrį į kultūros žmones ir pačią kultūrą. Visai be reikalo, nes kūrybiškas mąstymas nėra tik tų prie meno reikalas. Muzikos ar dailės pamoka nėra skirta išmokti piešti. Tos pamokos skirtos mokytis kūrybiškai mąstyti, kelti klausimus, ieškoti netradicinių matymo būdų. Menas, apskritai, yra visas likusias disciplinas apjungiantis mokslas, jis glaudžiai susijęs ir su istorija, ir su biologija, ir su matematika. Gali turėti labai gerą atmintį ir išmokti formules, bet niekada netapsi išradėju negebėdamas kūrybiškai mąstyti. Ir Einšteinas yra sakęs, kad vaizduotė svarbiau už žinias. Tai mane ir sužavėjo. Bet buvo dar viena priežastis. Niekada nesupratau nei matematikos nei fizikos, todėl mokykloje kartais man leisdavo atsiskaityti piešiniais. Skamba neįtikėtinai, bet tiems mokytojams dabar už tai esu labai dėkinga. Visada sakau, kad reikia dėkoti ne tik tiems, kurie mums padėjo augti, bet ir tiems, kurie netrukdė. Nes yra mokytojų, kurie pamatę galiniame suole ne sprendžiantį uždavinius, o piešiantį – suplėšo sąsiuvinį. Bet tai jau kita tema (šypsosi).
Živilė Spūdytė

Ar visa laiką domėjaisi menu ir dizainu?

Menu domėjausi visada. Nuo mažens matydavau iki paryčių tapančią mamą, vartydavau jos surinktas žymiausių klasikų reprodukcijas. Tokia aplinka natūraliai lavina skonį ir skatina susidomėjimą. Aš esu grafikė, ne dizainerė, bet dizainas mane taip pat domina. Nes manau, kad ir kokiai meno šakai atstovautum – negali būti atskirtas nuo kitų, nes viskas susiję. Neįsivaizduoju aktoriaus, kuris nesidomėtų literatūra ar muzika. Tai, kiek mes į save įdedame, viskas juk vienokiu ar kitokiu būdu išsitransliuoja. Labai juokiausi kažkada išgirdusi taiklią tapytojo Giedriaus Kazimierėno mintį, kad visa tai – į kokius spektaklius, parodas einame, ką skaitome – viskas susisumuoja ir, kas baisiausia, atsispindi ne tik kūryboje, bet dar ir veide.

Živilė Spūdytė

Meno pasaulyje dažnai tenka susidurti su kritika ir skirtingomis nuomonėmis apie pateiktus darbus bei pačią profesiją. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

Labai vertinu konstruktyvią kritiką. Iš šalies klaidos visada matomos geriau. Bet tai labai slidus reikalas. Kritikai dažniausiai remiasi savo subjektyvia nuomone. Todėl svarbu ne tik kokią kritiką išgirstu, bet ir iš kokio žmogaus. Kuo jis pats gyvena, ką skaito ir kuo domisi. Nes negražu nėra kritika. Tai nuomonė. Kritika verčia pasistiebti ir iš savęs daugiau reikalauti, bet taip pat svarbu ir mokėti paskatinti. Nes jei  kasdien girdėsi tik kritiką, galiausiai gali patikėti, kad išties esi nevykėlis.  Neseniai baigiau grafikos studijas, todėl natūralu, kad kritikos buvo daug. Bet ji nebuvo agresyvi. Dėstytojai man parodydavo mano klaidas, o kaip aš jas ištaisysiu – tai jau mano kūrybiškumo reikalas. Ir dabar priimu tai kaip natūralią proceso dalį. O šiaip kritikuoti reikia mokėti. Tam yra  net atskiros studijos (šypsosi).

Živilė Spūdytė - SwO magazine

Kaip apibūdintum savo kūrybą? Koks žodis geriausiai apibūdintų tavo darbus?

Humoras.

Su kuo dažniausiai yra atliekami tavo darbai? Kokias technikas tenka arba jau teko išmėginti?

Ranka nusipiešiu linijinį piešinį, skenuoju, o tada viską spalvinu kompiuteriu.

Kuris darbas tau asmeniškai yra pats įsimintiniausias ir kodėl?

Pirmas į galvą atėjęs atsiminimas iš mokyklos laikų. Su klasės draugu kūrėme mokyklos teatrui dekoracijas. Teatro vadovas suteikė mums visas priemones ir leido visą naktį praleisti mokykloje. Buvo labai įdomu atsidurti mokykloje visai kitaip nei įprastai. Be skambučių, be pertraukų, be šurmulio ir kreidos kvapo. Tai buvo visiška priešprieša tam, kokią mokyklos erdvę matydavau įprastai.  Visur tamsu, visame pastate tik mes ir sargas. Iki paryčių piešėm, kalbėjomės ir klausėmės „Led Zeppelin“.

Živilė Spūdytė

Ar galėtum papasakoti apie projektą, ties kuriuo tau tenka dirbti šiuo metu?

Šiuo metu dirbu su Šiaulių dailės galerijos organizuojamu ,,Enter“ medijų meno festivaliu. Sekite naujienas ir viską pamatysite (šypsosi).

Dažnai menininkai, dizaineriai praleidžia ne vienerius metus, kol atranda sau artimą stilistiką. Ar pati jauti, jog atradai savo stilių kūryboje? Ar manai, kad dizaineris turi keisti savo stilių bėgant metams?

Nemanau, kad kažkas išvis yra privaloma. Mūsų patirtys mums natūraliai atneša vienokius ar kitokius pokyčius. Specialiai jokios stilistikos gryninti nesistengiau. Nežinau, tai gerai ar blogai, bet leidau tam vystytis natūraliai. Šiame etape jaučiuosi save atradusi, bet tai nereiškia, kad stoviu vietoje ir turiu nusibrėžti sau kažkokias ribas. Anksčiau maniau, kad man spalvos visai nepatinka. Maniau, kad visą gyvenimą piešiu tik su nespalvotais pieštukais. O štai prieš kokius metus atradau spalvas. Tai tėra kalbėjimo būdas. O dar labai svarbu, ką kalbame, ne tik kaip. Jei kūrėjas nesustingsta laike ir neužverda savose sultyse, jis visada bus aktualus, nes kūrėjas – tai yra dabarties laikmečio fiksuotojas. Jis turi versti ne tik grožėtis, bet ir  galvoti, kritiškai mąstyti, kelti klausimus.

Živilė Spūdytė

Ar yra lietuvių kūrėjų ar dizainerių, kurių darbai tau yra pavyzdys?

Kurdama nesiremiu jokiais pavyzdžiais. Bent jau sąmoningai to nedarau. Bet, žinoma, yra labai daug lietuvių kūrėjų, kurių darbais žaviuosi. Man labai patinka menininkės Lauros Guokės darbai, atlikti fluorescenciniais dažais, patinka konceptualūs Karolio Strautnieko piešiniai. Tikrai turime daug įdomių kūrėjų: nuo Nomedos ir Gedimino Urbonų, Aleksandros Kašubienės iki Jolitos Vaitkutės ar „Shaltmiros“. Jų labai daug ir jie labai skirtingi. Bet niekada į nieką nesilygiuoju ir nekonkuruoju, nes tikiu, kad galiu surasti ir savo unikalų kalbėjimo būdą. Juk tie, kuriuos dažnai laikome pavyzdžiais, tokie ypatingi ir yra, nes nesistengė būti į kažką panašūs. Mano santykis su kitais kūrėjais tik kaip žiūrovo, klausytojo ir pasakotojo.

Živilė Spūdytė

Kur save matai po kelerių metų, kaip manai, kaip bus pakitusi tavo kūryba?

Po penkerių metų matau save kelyje. Neplanuoju užsisėdėti vienoje vietoje. Neturiu tikslo turėti didelį namą ir automobilį. 2022 m. galbūt savanoriausiu kur nors Brazilijoje ir mokysiu vaikus. O gal ir ne. Dar neturiu visų atsakymų, bet dėl to tik įdomiau. Nežinau ir kaip bus pakitusi mano kūryba, nes kūrybą ir formuoja naujos patirtys. Nežinau, kaip ją suplanuoti (šypsosi).

Živilė Spūdytė

Griežtai draudžiama SwO magazine paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © Swo.lt

Komentuok:




*



Reklama
Egzotique Egzotique

Yaska Art