Viduramžių bausmės ir kankinimai

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje  nuo rugpjučio 11 dienos vyko paroda pavadinimu  “Viduramžių bausmės ir kankinimai”.

Visi puikiausiai žino kas tai yra inkvizicija, bet vis dėlto padarysime trumpą istorinį ekskursą. Terminas inkvizicija (lot. inquisitio – „apklausa, tardymas“) iš pradžių buvo vartojamas kokio nors teisinio proceso aplinkybėms nusakyti. Apklausos metu apklausiamąjį dažnai buvo bandoma paveikti naudojant jėgą. Paprastai tariant įtariamąjį tiesiog sumušdavo.

Kai popiežius Inocentas III ėmėsi veiksmų inkvizicijos sąvoka staiga įgavo aukštesnę prasmę ir reiškė kažką panašaus kaip Didysis Teismas, tik nuodėmingoje žemėje, o jei konkrečiau – bažnytinį teismą. Šios instancijos užduotimi, savaime aišku, tapo kova su erezijomis ir eretikais. Toliau,  XV a. inkvizicija pradėjo kovoti dar ir su raganomis, o vėliau su visais, kas Bažnyčiai, valdžiai, kaimynams ir t.t. buvo nemielas. Ar tai žydas, ar tamsiaodis,ar  pažįstamas nepasisveikinęs su jumis per sekmadienio Mišias.

Šventoji inkviziciją sukūrė išties velniškus kankinimo būdus. Jei po apklausos įtariamasis likdavo gyvas ir sveiko proto bylą perduodavo teismui, kuris išteisindavo arba, kas pasitaikydavo dažniau, kaltinamajam paskirdavo dar vieną kankinimų seansą, norint nubausti, pamokyti ir profilaktiškai, kad kiti nebenorėtų.

Inkvizicija buvo labai sėkmingas ir kas nemažiau svarbu pelningas Katalikų bažnyčios renginys, kuris gyvavo nuo XIII a. pr. iki XIX a. vid. O kiek daug buvo sukurta veiksmingų, naudingų ir svarbiausia įdomių būdų iš žmogaus išgauti, ką jis žino, o tuo pačiu, ko nežino.

Pradėsime nuo pačių „nerimčiausių“:

Gėdos kaukė

Buvo naudojama bausti moteris, kurios rengėsi per daug frivoliškai. Fizinės žalos kaukė dažniausiai nepadarydavo, bet žinomi kai kurių itin jautrių damų savižudybės atvejai.

Skaistybės diržas

Legendinis daiktas ir kai kuriais atvejais visai naudingas. Manoma, kad riteriai išvykdami savo riteriškais reikalais uždėdavo savo žmonelėms tokius va diržus ir ramia siela išvykdavo užkariauti tolimų šalių. Inkvizicija naudojo diržus tais pačiais tikslais. Pagal labiau humanišką versiją tie patys riteriai kovos metu surakindavo damas, kad atėję barbarai neesant gynėjui, negalėtų pasinaudoti dorovingomis damomis.

Iš tikrųjų pasirodė, kad su tokių „papuošalu“ vaikščiosi neilgai, kadangi geležis iki kraujo pritrina švelnią odą, rūgdamas kraujas užsikrečia, taip pat atsiranda kitų nemalonių dalykų.

Mūsų laikais tokius diržus analogiškai naudoja sadomazochistai.

Skaistybės diržas vyrams

Išrasti tokį dalyką galėjo tik konservatyvūs anglai. Onanizmas – nuodėmė! Nereikia masturbuotis! O tai, kad susijaudinimas, ypač vyrams, procesas silpnai kontroliuojamas, ką gi, patys kalti.

Raganos kėdė

Pavadinti patogiu tokį „krėsliuką“ kažin ar galima ir pasėdėti žmogiškai irgi nepavyks. Kėdė padaryta beveik vertikaliai – nuolat nuslenki.

Bandai pasiremti rankomis, bet alkūnramstis spygliuotas. O jei gerieji inkvizitoriai įkaitindavo kėdę iš apačios…

Kankinimų suolas

Prietaisas panašus į stalą ant kurio ištempdavo kaltinamąjį. Raumenys – tai tokia medžiaga, kuri šiek tiek leidžiasi ištempiama, bet galiausiai netgi ji neišlaiko. Žinoma, kad kankinimo suolo dėka žmogus galėjo „užaugti“ iki 30 cm. Po šios ribos raumenys plyšdavo ir kaltinamasis mirdavo baisiai kentėdamas.

Kaitintuvas

Prietaisas nereikalaujantis ypatingų komentarų. Ir pavadinimas kalba pats už save. Įtariamąjį prikaldavo, o vėliau lėtai „kepdavo“. Dažniausiai inkvizitoriai gaudavo ne tik prisipažinimą, bet ir patį kankinamąjį „savo sultyse“.

Niurnbergo mergelė

Manoma, kad šio agregato pavadinimas kilęs nuo Bavarijos merginų (tokios jau jos, panelės vokietės, šaltos ir duriančios ir fatalios kas be ko). Įdomiausia tai, kad spygliai išdėstyti taip, jog neužgautų gyvybiškai svarbių organų, tai reiškia auka kankinsis ilgai ir naudingai. Tiek laiko prisipažinti ir atgailauti!

Na, o desertui pateiksim dar keleta mėgiamiausiu  inkvizitorių mirties bausmių būdų.

Medinis ratas

Nuteistajam sulaužydavo visus didelius kaulus, po to pririšdavo prie rato, kuris pakabinamas ant stulpo. Išeina, kad žmogus „nukryžiuotas“ ant rato ir guli veidų į viršų. Štai guli jis taip, į dangų žiūri, o mirtis vis ne ateina… Viena iš pačių žiauriausių bausmių, nes žmogus galėjo taip gulėti labai ilgai, kol galiausiai mirdavo nuo vandens trukumo.

Nukirsdinimas dalimis

Greitesnis, bet ne mažiau skausmingas mirties bausmės būdas. Žinoma keletas naudojimo būdų.

Pats humaniškiausias: nuteistajam nukirsdavo galvą, po to galūnes.

Mažiau humaniškas: auką už galūnių pririšdavo prie keturių arklių, kurie atplėšdavo galūnes, o po to vargšui, bet ne visada gyvam žmogui nukirsdavo galvą.

Visai visai nehumaniškas: nuteistąjį nukirsdinimui iš pradžių pakardavo, bet nuimdavo prieš jam mirštant, po to jam praardydavo pilvą ir išimdavo vidurius, na o pabaigai nukirsdavo galūnes ir galvą.

Verta pažymėti, kad visas šias „gėrybes“ būtinai išstatydavo viešai kaip profilaktinę priemonę.

Sudeginimas ant laužo

Ką darė su raganomis Viduramžiais? Teisingai, sudegindavo ant laužo! Kas gi kaltas, kad kas trečia tais tamsiaisiais laikais parsiduodavo velniui? Teisingai, taip jai ir reikia, nuodėmingai!