Menu
 
 

Kelialapis į gyvenimą

2010 03 07  18:58  |  Įžvalgos

Vertė: Eliza K.

 

nuotrauka: swo.lt

Kai radau sau pirmą darbą man buvo kažkur apie dvidešimt. Tapau barmenu! Normalus darbas, daugybė mergyčių, nemokamas alkoholis, oficialus uždarbis plius arbatpinigiai! Žodžiu, viskas buvo labai neblogai. Iki tos akimirkos, kol nesuskambo telefonas.

– Pikaso klubas.

– Pakviesk Nadią.

– Nepažįstu aš jokios Nadios.

– Nadią pakviesk pasakiau!

– Jei jūs žinote kokia Nadia jums reikalinga, imkite ir atvažiuokite!

Aš padėjau ragelį. Jis atvažiavo. Mane mušė lauke. Į veidą stengėsi nemušti, bet kūną skaudėjo ilgai. Aš jų veidų kaip reikiant ir neįsiminiau, tik tamsią audi 80. Viešpatie, už ką?

 

 

Kiek vėliau lankytojų tualete pradėjau pastebėti švirkštus. Ir taip nuskuręs tualetas buvo dar ir narkomanų pastoge! O mano pirmas mėgstamas darbas, klubas? Jaunatviškam pasipiktinimui nebuvo ribų, gerumas lindo iš visų pusių. Tai reikėjo baigti. Tačiau kūnas vis dar priminė neįvykusi susitikimą su Nadia. Papasakojau administratorei. Ji sutiko ir dar pasiguodė, kad kažkodėl visi arbatiniai šaukštai aprūkę. Nustebau nemažiau nei ji, juo labiau arbatą mūsų klube pirko geriau nei svaigalus! Tai yra arbatos tikrai pirko labai daug. Gal laikas pakeisti kryptį ir iš klubo padaryti arbatos namus?

Po kelių dienų iš vyresnių kolegų sužinojau, ką daro su šaukštais. Juose gamina heroiną ar dar kokį šūdą. Tai bent naujienos. Aišku aš ir pats ne teisuolis, žolytę išmokau rūkyti, bet juk čia visai juoduma.

Vėl suskambo telefonas.

– Labas vakaras, Pikaso klubas.

– Pakviesk Nadią, darbininkėli.

– Atleiskite, blogai jus girdžiu, paskambinkite dar kartą.

Padėjau ragelį, po minutės perkirpau laidą. Daugiau telefonas neskambėjo. Administratorei pasakiau, kad greičiausiai skambina narkodileris ir su juo kalbėtis nėra jokios prasmės, o ir kas tokia Nadia, net neįsivaizduoju.

Keista, bet niekas neatvažiavo.

Nuotrauka: swo.lt

Sprendimas buvo priimtas kitos dienos dieną: parduotuvėje už kvartalo, savo sąskaita buvo nupirkti vienkartiniai plastikiniai šaukštai. Arbatos pardavimas visai sustojo. Buvau teisingame kelyje! Kol po savaitės neatvažiavo šeimininkas ir nepasakė, kad aš slapta prekiauju savo arbata! Idiotas! Aš galvą laužau dėl atmosferos jo įstaigoje, stengiuosi dėl jo klubo, o jis rėkia ant manęs ir mažina atliginimą!

Toliau pasidarė dar juokingiau. Lankytojai pradėjo pirkti… šokoladukus! Greit supratau, kad juos domino folija! Sprendimas buvo priimtas taip pat greitai ir viskas atlikta labai kokybiškai. Gerai, kad administratorė man padėjo. Visos šokolado partijos, kurias atgabendavo į sandėlį buvo subadytos steriliomis adatomis skersai ir išilgai! Šokolado perkamumas nukrito. Šeimininkas vėl pasikvietė mane ant kilimo, mojavo kumščiais ir rėkė, kad aš jį nusmukdysiu.

 

Atsirado minčių, kad jis viską žino. Tokiu atveju aš jį tikrai nusmukdysiu. Vakarais, kai klube nieko nebūdavo, pradėjau visus vandentiekio vamzdžius ir junginius laistyti rūgštimi, įskaitant kanalizaciją. Rezultato neprireikė ilgai laukti. Vieną nuostabią naktį viskas pratrūko. Vanduo buvo virtuvėje, bare, rūbinėje, šokių aikštelėje ir, aišku, boso kabinete. Klubas užsidarė remontui ir daugiau niekada neatsidarė.

Dabar man dvidešimt aštuoneri metai. Turiu žmoną ir dviejų metų dukrą. Gyvenu ir dirbu Minske. Mano vardas Stas . Esu vienas geriausių vandentiekininkų mūsų mieste.

Nuotrauka: swo.lt

 

 

 

 

 

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:





*



Reklama
Porcelianas

SwO Street

DNO Records