Menu
 
 

„Naujasis Baltijos šokis“: Moritzas Ostruschnjakas ir jo pavogtas spektaklis

2021 07 07  19:11  |  Aktualijos

„Naujasis Baltijos šokis“: Moritzas Ostruschnjakas ir jo pavogtas spektaklis

Nuotrauka – Wilfried Hösel ©

„Šiuo metu gastrolių netrūksta. Pažiūrėsim, kaip bus kitąmet, kai apkarpys kultūros biudžetus“, ne juokais, bet šypsodamasis sako vokiečių choreografas Moritzas Ostruschnjakas, komentuodamas priešpandeminius įpročius bandantį susigrąžinti scenos menų lauką. Jis pats į šį etapą grįžta su dviem naujais darbais – liepos pabaigoje Miunchene įvyks „Yester:Now“ premjera, o šiuo metu po Europą choreografas keliauja su pirmojo karantino metu  sukurtu darbu „Tanzanweisungen (tai nesitęs amžinai)“. Liepos viduryje keturis vakarus iš eilės pamatyti šį spektaklį galės ir Lietuvos publika – liepos 13-15 dienomis kūrinys rodomas Vilniuje, MO muziejaus terasoje, o liepos 16-ąją – Molėtų kultūros centre. Apie ką jis? „Mėgstu kurti darbus, kurie tuo pat metu būtų apie viską ir apie nieką“, sako M. Ostruschnjakas ir patikina, kad iš atvirai vogtų detalių sudėliotas kūrinys pirmiausia leis pajusti pasaulyje tvyrantį chaosą.

Skaitant apie Tavo spektaklius susidaro įspūdis, kad per pastaruosius šešerius metus kūryboje patyrei įdomią slinktį – nuo gana konkrečių temų, pavyzdžiui, hikikomori reiškinio ar skaitmeninio pasaulio įtakos visuomenei, prie abstraktesnių, nurodančių į daugybę mūsų dienomis aktualių reiškinių. Ar pats pastebėjai pokytį?

Tikrai taip. Iš tiesų jis vyko dviem kryptimis: anksčiau rinkausi konkretesnes temas, tačiau jų išraiška buvo kur kas abstraktesnė – naudojau daug improvizacijos ir mažai fiksuotos medžiagos.

Ryškiausias pokytis įvyko 2018-aisiais spektaklyje „Unstern“, kuris netikėtai tapo stipriai politišku kūriniu. Sąmoningai to nesiekiau, tad manau, jog tai susiję su tuometiniais Vokietijos politikos reiškiniais, ypač su kraštutinės dešinės kilimu. Mane tai paveikė ir natūraliai nugulė kūryboje.

Tačiau Tavo paminėta skaitmeninio pasaulio tema man įdomi iki šiol. Sakyčiau, ji atsispindi visuose mano darbuose. Tiesiog anksčiau tai įvardindavau kaip temą aprašymuose, o dabar bandau šokio judesiais perteikti gyvenimo internete pojūčius ir poveikį.

„Naujasis Baltijos šokis“: Moritzas Ostruschnjakas ir jo pavogtas spektaklis

Nuotrauka – Wilfried Hösel ©

Ar jauti, kad pavyksta? Žiūrovai supranta, apie ką kalbi?

Mėgstu leisti žiūrovams interpretuoti, priimti savo sprendimus. Vengdamas ideologinio ir pedagoginio pobūdžio, į spektaklius sudedu daug sluoksnių – neturiu tikslo parodyti, kas yra geriečiai ir kaip mes visi turėtume elgtis. Nematau prasmės spektakliuose būti savo asmeninės nuomonės advokatu, nes žmonės ir taip linkę skirstyti viską į juoda ir balta, tikėdami esą teisingojoje pusėje. Todėl  kuriu pasaulį, kuriame dalykai tuo pačiu metu yra viskas ir niekas. Tai tarsi ženklas, kad niekas nesitęsia amžinai.

Tavęs klausant atrodo, kad nesi linkęs teisti.

Aš tiesiog suprantu, kad žmonija yra sudėtingoje situacijoje, kurioje ne taip paprasta atrasti gyvenimo būdą. Galima priskirti žmogui, pavyzdžiui, chuligano etiketę ir pasmerkti jį kaip blogietį, tačiau negali atimti iš žmonių pasikeitimo galimybės. Nemanau, kad žmogus turėtų būti amžiams pasmerktas už kažkada padarytus blogus dalykus, jei jis aiškiai parodo, kad keičia savo požiūrį ir elgesį.

Stengiuosi vengti nuosprendžių visam gyvenimui. Todėl, pavyzdžiui, būdamas kairesnės politikos šalininkas, savo darbuose nevengiu kritikos ir šiai krypčiai. Visai nesvarbu, kokios mūsų pažiūros – turime iš įvairių kampų gilintis į reiškinius, kad pamatytume, kur link einame. Ir tą svarbu daryti kiekvienam asmeniškai bei savarankiškai.

„Naujasis Baltijos šokis“: Moritzas Ostruschnjakas ir jo pavogtas spektaklis

Nuotrauka – Franz Kimmel ©

Patikėti publikai teisę rinktis, ką ji nori pasiimti iš spektaklio, nelengva, bet ir labai gražu.

Manau, kad taip daryti privalu – nereikia aiškinti žmonėms, kaip jiems galvoti. Nenoriu paduoti žiūrovams sukramtyto maisto. Puikiai žinau, kad dauguma ateinančiųjų yra mano pusėje, tad kodėl turėčiau atkartoti jiems tai, ką jie jau skaitė laikraščiuose, žurnaluose, algoritmų sugeneruotose reklamose? Dauguma medijų tik atkartoja nuomones, kurias žmonės jau turi.

Štai kodėl šiuo metu bandau maišyti dalykus ir šnekėti apie viską.

Sieki, kad kūriniai būtų atviri?                                                                               

Man patinka ši idėja, tačiau iš tiesų taip kuriu nesąmoningai. Kurdamas minėtą „Unstern“ suvokiau, kad mano smegenys veikia kiek kitaip. Dažnai žmonės suvokia procesus kaip linijinius, susijusius priežasčių-pasekmių ryšiais. Aš pasąmoningai išsirenku įvairius objektus, iš pirmo žvilgsnio neturinčius jokio ryšio, o tada jungiu juos ir žiūriu, kas nutiks – nes jaučiu, kad ryšys turi būti. Tai tarsi siurrealizmas, atspindintis šiandieninį gyvenimą tinkle: kalbamės Zoom platformoje, tuo pat metu įsijungiam feisbuką, kažkur pamatom pranešimą apie naują protestą… Tai nesusijusių reiškinių nuotrupos, užgriūvančios mus vienu metu.

Mano smegenys kuria asociacijas – todėl mano kūrybai būdingas citatų, o iš tiesų – vogtų dalykų koliažas. Su komanda surenkam mus paveikusius dalykus, suklijuojam juos ir taip sukuriam naujas prasmes. Žaidžiame su žiūrovų percepcija, nes būtent taip, hiperfragmentuotai, šiandien gauname žinias internete – kas kelias sekundes mums pateikiama nauja, su ankstesne nesusijusi, informacija. Beje, būtent taip  susiformavo „Tanzenweisungen“ idėja – čia šokėjas Danielis Conantas kas kelias sekundes keičia judesius ir vaizdinius, kurių yra apie du tūkstančius. Ir visi jie vogti. Tai labai įdomu – kurdami pajautėme, kad šis spektaklis įgijo naršymo logiką.

„Naujasis Baltijos šokis“: Moritzas Ostruschnjakas ir jo pavogtas spektaklis

Nuotrauka – Franz Kimmel ©

Esi sakęs, kad „Tanzenweisungen“  sukurtas atsitiktinai?..

Taip, tai nutiko pirmojo karantino metu. Man paskambino Danielis ir skųsdamasis, kad jam klaikiai nuobodu, pasiūlė ką nors sukurti – be jokio biudžeto. Tai buvo netikėtas sutapimas, nes kurį laiką ir pats galvojau apie mono kūrinį šiam šokėjui, kuris jau buvo šokęs dviejuose mano spektakliuose.

Po poros dienų man paskambino Bavarijos valstybinio operos teatro dramaturgė Carmen Kovacs, vėliau tapusi spektaklio dramaturge, ir pranešė, kad teatras sekmadieniais atveria erdves nepriklausomiems kūrėjams – galime pretenduoti gauti didžiąją salę. Tad pateikėme prašymą, tuomet kurį laiką laukėme, ar jis bus patenkintas, ir kai išgirdome teigiamą atsakymą, per kiek daugiau nei savaitę su Danieliu pastatėme „Tanzenweisungen“. Skamba neįtikėtinai, tačiau tai buvo įmanoma, nes su Danieliu gerai pažįstame vienas kitą, be to, priėmėme palankų kūrybinį sprendimą – darbui panaudojom ankstesniuose spektakliuose gimusias, tačiau galiausiai nepanaudotas idėjas, kurias vienijo tai, kad visos buvo iš kažko pavogtos. Ir čia nėra ko slėpti – mes sąmoningai ieškome ryšių tarp žinomų reiškinių ir juos rodome.

Lietuvoje  sulauksime kelių  Tavo spektaklio recenzijų,  tad bus labai įdomu paskaityti, kokius ženklus ir citatas išskirs kritikai.

Man pačiam įdomu, kaip spektaklis suveiks Vilniuje, nes tai bus visai kitokia versija nei rodėme iki šiol. Čia spektaklis vyks muziejaus terasoje, o štai visai neseniai Liublianoje jį rodėme didžiuliame 2000 vietų sovietinio tipo teatro pastate.

Prieš „Naująjį Baltijos šokį“ spektaklį rodysime Varšuvoje – labai laukiu, kaip jis suskambės dabartinėje šalies situacijoje. Lygiai taip pat netikėta bus išvysti,  kaip kūrinys susišauks su Lietuvos istorija ir politine situacija.

Pokalbio pradžioje išskyrei skaitmeninio pasaulio ir technologijų temą kaip vieną dažniausiai pasikartojančių Tavo kūryboje. Kuo Tau svarbus jų vaidmuo?

Man įdomiausia, kaip technologijos veikia savo kūrėjus. Mes patys sukūrėme šiuos įrankius, o dabar turime stebėti, ką jie su mumis daro. Seniai suvokiame, kad žmonijos gyvenimą lengvinantys atradimai yra tarsi organų tęsiniai – šakutė pratęsia ranką, kėdė – užpakalį, butas – odą. O internetas, pagal Marshallo McLuhano teoriją, pratęsia mūsų nervų sistemą. Visa tai stipriai susiję su įvairiais pokyčiais Žemėje.

„Naujasis Baltijos šokis“: Moritzas Ostruschnjakas ir jo pavogtas spektaklis

Nuotrauka – Jubal Battisti ©

Ar technologijas laikai žmonių ir gamtos priešu?

Tikrai ne – tai ir priešai, ir pagalbininkai, priklausomai nuo to, kaip juos panaudojam. Todėl mane ir traukia šis klausimas – kažką kurdami paprastai turime gerų tikslų, tačiau niekad negalime žinoti, kaip rezultatai pasireikš ateityje. Kaip jau minėjau, reiškiniai retai būna išskirtinai geri ar blogi. Todėl neprasminga juos taip skirstyti.

Vienareikšmiškai neįvertinti reiškinių labai sunku, bet toks gebėjimas turbūt reiškia mąstymo laisvę. Vis dėlto žmonėms būdingiau besąlygiškai įtikėti ir tuoj pat atmesti, jei objektas/subjektas nuvilia. Arba iš principo ko nors nemėgti ir tuomet užsispyrusiai nepripažinti naudingų reiškinio aspektų.

Būtent. Panašiai atsitiko su komunizmu – tai graži idėja, bet kas, po galais, įvyko ją įgyvendinant?.. Taip pat ir Biblija – joje aprašyti nuostabūs dalykai, tačiau vieni blogai išvertė, kiti suinterpretavo pagal savo vertybes ir štai turime šaltinį, kuriuo remdamiesi žmonės dangsto neapykantą.

Aš noriu į reiškinius žiūrėti iš visų perspektyvų, atrasti įvairius jų kampus. Man atrodo, kad didelė šiandienos problema yra visuomenėse susidariusios  opozicijos ir prievolė atstovauti vienai pusei. Tai nenaudinga, nes prasideda viktimizacija – kiekvienos pusės atstovai pradeda save laikyti aukomis. Pavyzdžiui, vieni teigia esą rasizmo aukos, o kiti laiko save aukomis, nes nebegali šnekėti ir elgtis kaip įsigeidžia. Tai beprotnamis. Reikia statyti tiltus. Tik jie, žinoma, ne visiems patogūs.

Labai gražu, kai menininkai ne tik siekia parodyti savo įsitikinimus, bet kviečia žmones apsvarstyti skirtingas perspektyvas – ne vien tas, iš kurių esame pratę žiūrėti.

Kitu atveju, kaip minėjau, apeliuotume tik į tuos žiūrovus, kurie mus ir taip supranta. Pats spektakliuose susidūręs su tokia pat pozicija kaip mano, pagalvoju: bet juk aš viską žinau, kodėl man tai sakot? Suprantu, ką kalbat, esu su jumis, tačiau kas man iš to? Aš manau, kad mene nepakanka pritarti.

Moritzo Ostruschnjako spektaklis „TANZANWEISUNGEN (tai nesitęs amžinai)“ rodomas liepos 13-15 d. 20:00 MO muziejaus terasoje. Bilietus platina „Tiketa“.

Festivalį rengia Lietuvos šokio informacijos centras ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
DNO