Menu
 
 

Nereikia skirti laiko trumpalaikiams įsižeidimams

2020 03 01  22:50  |  M.I.C. Pokalbiai

Interviu su Svetlana Kopylova

Nuotraukos – Svetlanos Kopylovos asmeninio archyvo ©

Unikali rusų dainų autorė-atlikėja Svetlana Kopylova savo koncertą šią savaitę padovanojo Lietuvai. Iš aktorystės persikėlusi į muzikavimo sritį ji tapo savo pačios dainų atlikėja. Jos kūryba – su jos vardu siejamas alegorinės dainos žanras bei baladės įtraukiančios kiekvieną išdainuojamomis gyvenimiškomis istorijomis apie gyvenimiškus dalykus. Ryški moralinė jos kūrybos pusė išskiria ją šiuolaikinės muzikos padangėje. Iki šiol S. Kopylova yra išleidusi 18 dainų albumų, dvi muzikos kolekcijas ir autobiografinę knygą. Interviu muzikantė pasakoja apie improvizuotas koncertų patirtis, muzikos industriją ir įsimintinus aplankytus miestus.  

Esate ir dainų kūrėja, ir atlikėja. Žinau, kad pirmiausia rašėte dainas kitiems muzikantams. Kuo kūrybinis procesas skiriasi, kai rašote kitam ir rašote sau?

Iš tiesų, kai rašiau pop daininkams, siekiau komercinių tikslų. Tačiau mano tekstai dėl to nebuvo prasti ar plagijuoti. Šiaip ar taip, man buvo įdomu ieškoti skambesio, vaizdų. Tik rašydama sau nežinau, kas pirks mano dainą, o su užsakymu yra paprasčiau.

Alegorinės dainos žanras yra iš karto asocijuojamas su jūsų vardu. Kaip atradote šį žanrą?

Kartą perskaičiau garsaus kunigo archimandrito Rafailio Karelino pamokslų knygą, kurioje jis kalbėjo apie atgailą, ir kaip aiškinamąjį pavyzdį papasakojo alegoriją apie nusidėjėlio ašaras, kuri teigė, jog geriausia dovana Dievui yra nuoširdi atgaila. Siužetas man labai patiko, ir kilo mintis prie jos pritaikyti muziką. Taigi gimė pirmoji alegorinė daina. Kai ją parodžiau draugams ir pažįstamiems, visi sakė, jog turėčiau tęsti šį kelią ir kurti daugiau tokių dainų. Tuomet pradėjau ieškoti įdomesnių istorijų. Sąžiningai tikrai nemaniau, jog ši kūryba šitaip paveiks klausytojus ir ne tik stačiatikių bendruomenę, o daug platesnį žmonių ratą. Į mano koncertus susirenka skirtingų tikėjimų žmonės ir toks suartėjimas mane labai nudžiugina.

Šiuolaikiniame pasaulyje sunku rasti dainas, turinčias tvirtą moralinį pagrindą. Kaip laikotės savo įsitikinimų, būdama muzikos industrijos dalimi?

Man atrodo, kad žmonės trokšta kažko gero ir šviesaus. Šiuolaikinėje muzikoje yra gražių kūrinių, tačiau iš esmės ji lieka bejausmė. Širdyje kelia tik aistrą, nes šlovina tai, kas yra žemiau juosmens. Aš turiu savo auditoriją – tai yra mąstanti visuomenės dalis, kuriai rūpi, ką „valgo“ jų siela. Tokia yra mano kūryba.

Kaip priėmėte sprendimą savo energiją atiduoti muzikai? Kaip atrandate jėgų toliau judėti šia kryptimi?

Iš pradžių buvau aktorė ir filmuose vaidinau pagrindinius vaidmenis. Tuomet perestroikos laikotarpiu kilo problemų ir karjera baigėsi. Tačiau kūrybiškumas negalėjo likti užrakintas. Ieškojau naujų išraiškos galimybių. Tuo metu sutikau garsų poetą ir kompozitorių, kuris rašė dainas pop žvaigždėms ir jis vertino mano eilėraščius. Valerijus Zuykovas mane įkvėpė kurti dainas. Laikau jį savo mokytoju. Pati taip pat bandžiau rašyti žvaigždėms. Bet kai pradėjau kurta alegorines dainas, neradau atlikėjų, kurie sutiktų atlikti tokias dainas, taigi pačiai teko eiti į sceną. Viskas prasidėjo nuo autorių dainų festivalių ir konkursų, kuriuose užėmiau pirmąsias vietas ir jie mane visur kvietė. Visa augo palaipsniui. Kiekvienais metais įrašinėdavau ir išleisdavau po albumą, kartais du. Dabar jų turiu 18. Kol esu energinga ir reikli, Viešpats man nuolat suteikia jėgų.

Minėjote, kad dauguma jūsų koncertų yra improvizuoti. Kaip priimate muzikinius sprendimus scenoje? Ar jie priklauso nuo atmosferos ir klausančių žmonių?

Taip, labai šaunu, kai eini į sceną ir net nežinai, su kuria daina pradėsi. Būna, kad turiu planą, bet po 2–3 dainų scenarijus pradeda keistis prieš mano valią. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Mano bendravimas su auditorija taip pat diktuoja veiksmą.

Daug laiko praleidžiate koncertuodama. Ar jums tinka toks gyvenimo būdas?

Tai ilgametė patirtis, bet man patinka toks gyvenimas. Ypač jei gyvenimo sąlygos tenkina. Kartais nutinka taip, kad miestai, kuriuose koncertuoju, tarsi susilieja į vieną savo panašumu, tačiau yra miestų, kurie visam laikui lieka atmintyje, kaip kad Ryga, Vilnius, Sankt Peterburgas…

Kaip pasirenkate, kuriuos muzikos elementus naudoti tam tikrai istorijai, jausmui ar moralei išreikšti?

Neturiu muzikinio išsilavinimo, nesimokiau dainavimo. Aš net nemoku skaityti natų. Todėl man yra sunku paaiškinti, kaip tai atsitinka. Tiesiog pasiimu gitarą ir pradedu groti akordus… Kartais melodija gimsta dar anksčiau, prieš prisiliečiant prie gitaros.

Kokia yra svarbiausia jūsų muzikos žinutė, kurią bandote perduoti savo auditorijai?

Dažniausiai noriu žmonėms pasakyti, kad gyvenimas yra trumpas ir nereikia skirti laiko nereikalingiems įžeidimams.

Minėjote, kad siekiate atverti ir sušvelninti klausančių žmonių širdis. Ar tai yra sąmoningas tikslas rašant muziką? Kokią muziką naudojate perduodama širdies klausytojams?

 Neturiu jokio konkretaus tikslo. Faktas yra tas, kad aš dažnai skolinuosi garsias istorijas. Aš sutelkiu tik dėmesį apie jūsų emocinę reakciją. Man sunku paaiškinti, tai nėra įmanoma matematiškai apskaičiuoti. Bet jei istorija mane paliečia, kartais net iki ašarų, tada pradedu su ja dirbti. Ir tada baigta daina prasiskverbia į klausytojų sielas, padėdami pamatyti save iš išorės, įvertinti savo elgesį pasakojimo iš dainos pavyzdžiu. Vis dėlto mes visi žmonės esame iš vieno bandymo. Turime tuos pačius jausmus ir emocijas.

Kaip palaikote savo širdį atvirą ir švelnią?

Deja, ne visada tai man pavyksta, esu paprastas žmogus. Todėl dirglumas, nepasitenkinimas ir kiti įsižeidimai man nėra svetimi.

Ar yra kažkas, kas jūsų dvasingumo kelionėje jums šiuo metu yra iššūkis?

Jaučiu, jog esu užstrigusi vienoje vietoje ir šiuo metu nematau jokio dvasinio augimo. Kovoju su pasididžiavimo jausmu ir kitų smerkimu.

Kas jums būtų tobulas koncertas?

Mėgaujuosi visais savo koncertais. Jei susirenka klausytojų ir salė gerai skamba – tuomet tai 100% sėkmė. Būna, koncertuoju kalėjimo įstaigose, net ir ten dainos prasiskverbia į giliausius klausytojų sielos kampus. Kaliniai ateina, dėkoja, dalijasi savo emocijomis. Kai grįžtu, jie būna paruošę rankų darbo dovanų. Tai labai malonu.

Ar tikite, kad muzika gali priartinti žmones prie Dievo?

Gera muzika visada pakelia dvasią, daro žmogų jautresnį, švelnesnį, švaresnį. Turiu daug pavyzdžių iš žmonių, kurie teigė, kad mano dainų dėka jie rado kelią į Dievą. Tai man yra pats svarbiausias įvertinimas.

Savo muzika jūs apšviečiate nepatogias ir dažnai skausmingas žmogaus egzistencijos dalis. Ar tikite gydomąja muzikos galia?

Savo koncertuose dažnai verkiu. Bet klausytojai dėkoja už šias ašaras. Kai kurie žmonės į save žiūri iš šono. Buvo atvejų, kai jie pradėjo skambinti savo artimiems žmonėms tiesiog salėje, prašyti atleidimo. Viena moteris daug metų nebendravo su seserimi ir skambino jai iškart po koncerto. Atgailos ašaros tirpdė sesers širdį. Ir buvo atvejis, kai į mano koncertą atėjo blogai sutariantys artimieji, kurie sėdėjo skirtinguose salės galuose. Pertraukėlės metu, netardami nė žodžio, jie puolė taikytis. Žmonės man už šias emocijas yra dėkingi.

Minėjote, kad tikėjimą atradote vėliau, tapusi mama. Kokia buvo jūsų santykio su Dievu pradžia?

Draugė, kuri taip pat buvo aktorė, pasakojo man, jog eina į šventyklą. Jos papasakota istorija vertė mane taip pat apsilankyti bažnyčioje. Kūrybos posūkis įvyko dėl ​​mano susitikimo su kunigu. Staiga supratau, kad nebegaliu rašyti pasaulietinių dainų, kad turiu šlovinti Dievą savo talentu, nors kunigas man to tiesiogiai ir nepasakė. Ši įžvalga atėjo pati.

Ar jūsų kūrybiniame kelyje buvo paklydimų?

Visi daro klaidų ir aš nesu išimtis. Žmogus keičiasi per visą gyvenimą. Kartą jam atrodo, kad jis viską daro teisingai, bet laikas praeina, ir jis į viską žiūri šiek tiek kitomis akimis. Dabar kai kurių dainų nerašyčiau. Arba aš juos parašyčiau kitaip, naudodamas kitus žodžius ir frazes.

Kaip suderinate šlovę ir dvasingumą? Ar yra iššūkis būti dvasingu žmogumi ir tuo pačiu būti garsiam?

Tik šventas žmogus, kuris nesu, galėtų tai suderinti. Todėl man sunku ir jaučiu didelę atsakomybę. Žmonės visą laiką į tave žiūri. Ir ne tik palaikantys, bet ir pavydūs, pasiruošę bet kurią akimirką nukryžiuoti, jei tik suklupsi. Žmogus negali nuolat atrodyti toks, koks jis nėra. Panašiai būna santykiuose. Kai vaikinas susitinka su mergina, abu nori atrodyti geresni, nei yra iš tikrųjų, parodyti viską, kas jame yra gero. Tačiau laikas praeina ir pasimato savybės, kurių niekas nenorėtų matyti. Man taip pat nėra lengva visada būti savo geriausioje formoje. Kartais paklystu, kartais pamatau kas esu iš tikrųjų. Tai amžina kova su savimi.

Kaip pasikeitėte kaip dainininkė per visą savo karjerą? Kur norite tobulėti?

Aš tikiu, kad viskas netobula su manimi: nemoku gerai groti gitara – esu savamokslė; Nežinau, kaip gerai dainuoti – mano balsas nenudailintas. Žmonių atlikėja Valentina Tolkunova, kuri visą gyvenimą mylėjo ir atliko mano dainas, suprato, kad svarbiausias mano dainų dalykas – siela – gali išnykti. Ir nors man visada buvo gėda dėl mano profesionalumo stokos, ji mane nuramino. Žmonėms patinka mano tembras, daugelis nesupranta, ar balsas pastatytas, ar ne, tačiau su malonumu klausosi manęs. Būna, kad kai kurių balsų yra neįmanoma klausyti. Aš nebijau scenos. Galbūt taip yra dėl ilgametės patirties ir aktorinio išsilavinimo. O galbūt dėl to, jog einu į sceną bendrauti, o ne pasirodyti.

Minėjote, kad norėdama paliesti klausytoją, turite kiekvieną dainą dainuoti savo siela. Kaip ruošiatės šiai patirčiai ir kaip neprarandate savęs muzikoje?

Kai komponuoju, dažnai verkiu. Būna, kad atlikdamas kai kurias dainas taip pat vos sulaikau ašaras. Bet kuri daina sukelia asociacijas su svarbiausiomis mano gyvenimo patirtimis. Išmokau priprasti prie emocijų valdymo mokydamasi aktorystės, tam yra daug gudrybių. Anksčiau po koncertų būdavau išspausta kaip citrina. Dabar galiu koncertuoti po keliskart į dieną, taiga esu pripratusi. Viešpats suteikia man stiprybės.

Interviu su Svetlana Kopylova

Turite labai gilų ryšį su savo praeitimi. Kaip tai sąlygoja jūsų kūrybą?

Praeitis yra mūsų gyvenimo dalis. Žmogaus atmintis yra sąlyginė praeitis. Ji gyvena mumyse. Kai rašiau savo autobiografinę knygą „Tokio adreso nebėra“, turėjau grįžti į savo tolimiausią praeitį, siekdama išsaugoti savo atmintį palikuonims. Negali kurti ateities be praeities. Nepaisant to, man labiau patinka gyventi dabartyje, šiandiena.

Kaip klausytojų atsiliepimai veikia jūsų kuriamą muziką?

Atsiliepimai visada įkvepia. Po koncerto paprastai scenoje vyksta autografų sesija. Man tai yra labai svarbu. Juk aš dirbu žmonėms, jie suteikia man jėgų kurti toliau. Jų meilė daro mane geresne.

Kaip iš pradžių susipažinote su muzika? Koks buvo muzikos kūrimo procesas pradžioje?

Kai mokiausi aviacijos technikos mokykloje Irkutske (tai miestas Sibire, prie Baikalo ežero), man patiko vienas berniukas, kuris mokėjo groti gitara. Paprašiau, kad išmokytų mane, ir man pasirodė, kad gerai mokausi. Droždama pirštus iki kraujo, išmokau akordų ir labai greitai pradėjau dainuoti dainas, kurios man be galo patiko. Vis dar naudoju akordus, kuriuos jis man parodė, savo kūryboje. Muzika atėjo tokiu nepaaiškinamu būdu.

Ką labiausiai vertinate savo muzikoje?

Žinoma, kiekvienas muzikantas turi savo stilių, bet man atrodo, kad mano muzika nėra per daug monotoniška. O kartu su žodžiais daugeliui žmonių tai sukelia simpatiją. Kitaip nė nekurčiau.

Ar turite įsimintiniausią istoriją apie tai, kaip sukūrėte muzikos kūrinį?

Kai nusprendžiau parašyti albumą, sudarytą iš dainų pagal Dievo įsakymus, nesunkiai radau visas temas. Bet aš neradau pasakojimo apie komandą „Garbė tėvą ir motiną“. Aatsimenu, kaip važiavau traukiniu ir pradėjau fantazuoti, kad pasaulyje yra berniukas, kurio motina alkoholikė. Atrodė, kad mano herojai atgyja ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Kai pradėjau rašyti šiią knygą, net nežinojau, kuo tai baigsis. Ji gavosi labai jautri, apie ašaras.

Kaip kritika paveikia jūsų darbą?

Aš ramiai ir mielai klausausi konstruktyvios kritikos. Esu už ją dėkinga. Tačiau nemėgstu grubios kritikos. Man nepatinka, kai žmonės nesigilina į temas, o gyvena nusistovėjusiuose rėmuose, be kūrybos ir be džiaugsmo.

Kokia yra mėgstamiausia kūrybinio proceso dalis?

Man viskas patinka! Ir rimų paieška, ir muzikos pasirinkimas… Man labai patinka įrašinėti dainą studijoje, pirmą kartą atlikti ją publikai! Kartais nelabai galiu valdyti savo kūrybinio proceso ir jaučiu, jog Viešpats Dievas viską nukreipia reikiama linkme.

Ačiū Jums už pokalbį!

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Ina Budrytė

DNO Records