Kadras iš filmo „Juodaodė iš…“ (1966) ©
Gegužės 19-ąją Vilniaus „Skalvijos“ kino centre prasideda neeilinis kino įvykis – retrospektyva, skirta vienai iškiliausių Afrikos kino figūrų – Senegalo režisieriui, rašytojui ir politiniam aktyvistui Ousmane Sembène (1923–2007). Per kelias savaites žiūrovams bus pristatyti septyni jo svarbiausi filmai, sukurti 1963–1988 m. laikotarpiu – kūriniai, tapę kertiniais akmenimis ne tik Afrikos kino istorijoje, bet ir globaliame postkolonijinės sąmonės virsme.
Afrikos kino tėvas
Ousmane Sembène vadinamas Afrikos autorinio kino tėvu – titulas, kuris ne tik atspindi jo novatorišką indėlį į kino kalbą, bet ir liudija jo politinę, socialinę, kultūrinę atsakomybę. Sembène nesiekė įtikti Vakarų festivalių žiūrovams – jo kinas buvo (ir tebėra) skirtas Afrikos žmonėms.
Sembène tikėjo, kad kinas gali tapti „vakarine tautos mokykla“, gebančia pasiekti plačią auditoriją, ypač ten, kur rašytinis žodis vis dar sunkiai prieinamas. Pasak režisieriaus, filmavimas buvo tiesioginė priemonė sugrąžinti pasakojimą į vietinių žmonių rankas.
Iki 1960 m. kolonizuotose Afrikos šalyse buvo draudžiama filmuoti – vietiniai negalėjo kurti savo vaizdų, savo istorijų. Sembène, savo kūrybą pradėjęs kaip rašytojas, keturiasdešimties perėjo prie kino, nes troško pasiekti tuos, kurie negalėjo ar neskaitė jo knygų.
Kadras iš filmo „Griaustinio dievas“ (1971) ©
Kadras iš filmo „Pašaliniai“ ©
Moterų emancipacija – pažangios visuomenės sąlyga
Visuose Sembène filmuose ryški viena bendra ašis – moters balsas. Jis ne tik pirmasis Afrikos kine leido moterims kalbėti apie savo patirtis, bet ir iškėlė jas į pagrindines pozicijas naratyve. Režisierius buvo įsitikinęs: pažangi visuomenė neįmanoma be moterų emancipacijos.
Šią poziciją liudija jau ankstyvasis jo darbas – trumpametražis „Važnyčiotojas“ (1963) – laikomas pirmuoju profesionaliu Afrikos režisieriaus sukurtu filmu. O kartu su juo retrospektyvoje rodomas ir „Juodaodė iš…“ (1966) – pirmasis Afrikos režisieriaus ilgametražis vaidybinis filmas, pelnęs tarptautinį pripažinimą.
Filmas pasakoja apie Diouaną – jauną senegalietę, atvykstančią dirbti aukle į Prancūziją. Ji tikisi geresnio gyvenimo, tačiau susiduria su žiauria realybe – uždaryta tarp virtuvės, vonios, svetainės ir miegamojo, Diouana grimzta į liūdesį, praranda savo orumą. Tai istorija apie migraciją, apie moterį, įkalintą tarp dviejų pasaulių.
„Filme ne tik kritikuojamas kolonializmas – tai vienas iš pirmųjų Afrikos kino kūrinių, kuris suteikia moteriai subjektyvumą. Diouana nėra tik objektas – istorija pasakojama iš jos perspektyvos“, – sako „Skalvijos“ programų vadovė Laura Bartusevičiūtė.
Kadras iš filmo „Pinigų perlaida“ ©
Kalba kaip pasipriešinimo priemonė
1968 m. filme „Pinigų perlaida“, sukurtame bendradarbiaujant Prancūzijai ir Senegalui, Sembène ryžtasi dar vienam revoliuciniam žingsniui – filmas sukuriamas dviem kalbomis: prancūzų ir volofų. Tai pirmasis ilgametražis Afrikos filmas, kuriame kalbama vietine kalba. Įdomu, kad filme melui ir apgaulėms naudojama prancūzų kalba, o tiesai – volofų.
Tai ne tik kalbinė strategija – tai galingas gestas, primenantis, kad tikra laisvė ateina tuomet, kai žmogus kalba savo balsu.
„Xala“ – impotencijos metafora
Vienas žymiausių Sembène filmų – „Užkeikimas“ (1975) – yra satyriškas, tačiau ne mažiau galingas komentaras apie politinę ir moralinę pokolonijinės Afrikos būklę.
Pagrindinį veikėją – verslininką El Hadji – vestuvių naktį ištinka impotencija. Vyras ieško pagalbos pas šamanus, dvasinius gydytojus, tačiau jo nesėkmės tik gilėja – ima aiškėti apgavystės versle, šeimos problemos, jo paties vidinis supuvimas.
„Impotencija čia reiškia ne tik fizinį sutrikimą. Tai – metafora visai pokolonijinei sistemai, kuri nesugeba realizuoti nepriklausomybės pažado. El Hadji kūnas tampa ženklu – tai nesugebėjimas valdyti valstybės sąžiningai ir nepriklausomai“, – aiškina Laura.
Kadras iš filmo „Užkeikimas“ (1975) ©
Istorinė atmintis ir kolektyvinė trauma
Sembène vėlyvojoje kūryboje grįžta prie istorinio naratyvo – filme „Tiarojės stovykla“ (1988) pasakojama apie Tiarojės žudynes, kai Prancūzijos kolonijinė armija nužudė savo pačios sąjungininkus – Senegalo karius, grįžusius iš Antrojo pasaulinio karo frontų.
Šie vyrai, kovoję Europoje, buvo išduoti – pažadai apie demobilizaciją, išmokas, orų grįžimą namo virto pažeminimu, badu ir kulkomis. Tai filmas apie kolektyvinę traumą, apie nutylėtą istoriją, kurią Sembène grąžina į viešą atmintį – su giliu skausmu, bet be patoso.
Kadras iš trumpametražio filmo „Važnyčiotojas“ (1963) ©
Retrospektyvos filmus pristatys politologė Giedrė Biržytė, kino kritikė ir programų sudarytoja Aistė Račaitytė, menotyrininkė Karina Simonson. Visi filmai bus rodomi su lietuviškais ir angliškais subtitrais.
Retrospektyvą organizuoja „Skalvijos“ kino centras ir „Vaizdų kultūros studija“, partneris – „Cineteca di Bologna“, projektą finansuoja Lietuvos kino centras.
