Menu
 
 

Part 2. Įprantu prie salos

2011 07 28  19:30  |  Įžvalgos

Reklama SwO Live Feed

Part 2. Įprantu prie salos

Nuotraukos: iš asmeninio archyvo

Taigi, esu Solarussoje, arba, kaip sako vietiniai vaikai, vienišosios rusės žemėje. Vanduo čia, kaip pastebėjau, šaltas, jei maudytis brendi žiūrėdamas į Barselonos ar Atlanto pusę. Važiuodama čia buvau įsitikinusi, kad žmonės – žemi (žinote, juk salose gyvūnai žemesni nei įprasta, kalnų ožiai, pavyzdžiui), o pats jautiesi tarsi uždarytas. Žmonių čia yra visokių, tačiau, nors ir važinėju po salą, geografiškai užrakinta tikrai jaučiuosi – tokiame ramybės, smėlio ir kalnų lopinėlyje. Tarsi įkritusi į spynos skylutę. Nepraėjus nė dviems paroms net ir pačius ramiausius miestiečius čia gali aptikti ir apnikti nuobodulys, nebent atvažiuotumėte pas seniai matytus draugus ar savo antrąją pusę. Aš neatvažiavau nei pas vieną, nei pas kitus.

Part 2. Įprantu prie salos

Mėginu surasti modelį rudens fotosesijai – skinny and tall – paieškas teko supaprastinti iki skinny, kol galiausiai teliko „slim?…“. Gamta čia ne laukinė, kaip kitose salose, pavyzdžiui, Kretoje, o gana nuosaiki. Kasdien klausausi perdegusių italų paplūdimyje, italų, šnekančių telefonu, ir sudarinėju naujus sakinius. Il mare è freddo, ma il tempo è caldo. Oggi è sabato. Šiandien šeštadienis, manekenės čia, atrodo, negyvena, tad išvažiuoju į vasarnamį.

Part 2. Įprantu prie salos

Šiuo metu gyvenu su drauge pas muzikantą, kurio tėvai nešneka angliškai nei ispaniškai ar prancūziškai, tad nori nenori esi įmestas į kultūrinį šoką – tenka mokytis bendrauti kalba, kuri neskamba pažįstamai. Mano bestfrendės močiutė, kai jau minėtas muzikantas svečiavosi Lietuvoje, klausinėjo, ar jie margina kiaušinius per Velykas. Margint tai nemargina, tačiau kepa formadžele pardulas (formagelle pardulas) – pyragėlius iš sūrio, kurių viršų apibarsto spalvotais žirneliais.

Part 2. Įprantu prie salos

Buvau Oristano – didesniame mieste. Keista, bet šis primena dvi vietoves – Katalonijos pažibą ir bet kurią Lietuvos provinciją. Pastatai čia aukšti, mūriniai, gatvėse daug parduotuvių vitrinų su nuleidžiamomis užtvaromis, visai kaip Barselonoje, gatvės tamsios ir troškios. Tačiau tylios – būriuojasi pavieniai žmonės, vieni palei medžius, kiti – aikščių pakraščiuose, nekeisdami pokalbio temos, ramiai nužvelgiantys kiekvieną praeivį. Oristano centre savaitgalio vakarais – kiek per garsi tokiai tvyrančiai tylai gyva muzika; padavėja, ištrūkusi iš darbo, stoja prie grupės ir su ryškiu itališku akcentu dainuoja bitlų ir pink floydų koverius. Jos pakaušis išskustas apačioje, o juodi, gotiški žvilgantys plaukai suimti viršuje. Kiek padainavusi, ji grįžta aptarnauti staliukų į bene vienintelę kavinę, kurioje groja ispaniški ritmai.

Part 2. Įprantu prie salos

Kol termometras nenukris bent iki trisdešimt kelių, sėdžiu garaže įrengtoje studijoje ir… redaguoju. Sienos čia išmuštos tamsiai pilka, garsui nepralaidžia medžiaga, o aš, susmegusi ant indigo spalvos sofutės, apsupta dviejų motociklų, būgnų, gitarų ir klavišų, laukinių šunų bei visą parą neužsičiaupiančių paukščių, taisau straipsnius apie nuotakas bei muzikos festivalius bei užsimirštu, kad Vilnius – skubėjimo, nesusikalbėjimo ir vienas kitą vejančių darbų miestas. Per atstumą Vilnius – tiesiog idealus.

Part 2. Įprantu prie salos

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Tau turėtų patikti:

 

Komentuok:




*



Reklama
PALIŪTIS | Guminiai botai

Center d'Art Tecla Sala

Yaska Art