Labas rytas, mano mielas mieste. Taip, pabundame ir keliamės, naujasis, nepažintasis mieste. Viskas dar šviežia. Orientuojuosi greitai, bet puikiai atsimenu kelią, gatves tik cente, o nuvažiavus toliau, deja, nesuprantu nieko…Štai, kodėl gera, kai apsigyveni pačioje centro širdyje. Viskas ranka pasiekiama, tik praktika – ne. Bet tam turiu draugą trečiąjį troleibusą. Kaune keista tai, jog yra troleibusų, autobusų, kurie poilsio dienomis nemigruoja. Nesuprantu kodėl?…
Ketvirtadienio vakaras, baigiau knygą, pradėsiu naują. Labai laukiu. Mano kaimynai kepa šašlykus, aš išėjau į miestą, be dviračio. Nutariau nusipirkti guminukų, ak seniai juos valgiau, sekmadienį automobilyje, pakeliui į naujuosius namus. Kažkodėl jaučiu, kad kažkas turi atsitikti, kad ramiai užmigčiau ir ką Jūs sau manote, einu…o prie Romuvos kino teatro, atleiskite kauniečiai, bet niekada nesuprasiu, kodėl jo niekas neatgaivina, imkite pavyzdį iš Skalvijos, buvo lušnynas, o dabar, kuo puikiausią kiną galima pamatyti ir ten taip romantiška rudenį. Labai Nostalgija. Taigi, prie Romuvos matau, negali patikėti savo akimis, o pati Eglė Sirvydytė. Kas čia bus, kada , kodėl…Ji gros, dainuos. Nepakartojama! Aš palaiminta tokių psichodelinių dainų. Pasijutau taip, tarsi būčiau džiunglėse, ne visatoje, o už jos ribų, dar toliau, už kitų pasaulių, plaukiu, skrendu, skęstu ir pasilieku visą susikaupusią euforiją miegui…Gera čia, Kaune. Parašiau kaimynams, šalia gyvenantiems, Evelinai ir Nerijui, laišką, dovanų supakavau cukraus kubeliais. Rytinė mano staigmena. Jie draugiški ir visada padeda, kai iškyla man liūdesys. Baltas vynas ir pokalbiai. Trumpi, nes vėlu buvo, visa tai surišo mus. Šeštadieni pusryčiaujame kartu, kava, želė ir bandelės, šviežutėlės, dar kvepiančios šiluma. Viskas po truputį, iš lėto…
Nuotraukos: SwO.lt
Penktadienio rytas – gaivus. Pažadina kaimynų balsai. Šneka apie viską ir apie nieką tuo pačiu. Nesigilinu apie ką…Arbata ir jogurtas. Dar abrikosų, persikų ir bananų uogienės išsiviriau. Labai skanu. Su jogurtu – fantastiškas skonis, o kvapas taip pat! Prisimenu, kaip gera pusryčiauti ne vienai. Tada gali kalbėti, arba tylėti ir žiūrėti, grožėtis. Norisi pietums sriubos. Ieva, kai atvažiuosi čia, atvežk man morkų sriubos. Pačios skaniausios, kokią tik Tu moki gaminti. Tavo gaminamas maistas turi didžiulę aurą.
Kauno paveikslų galerija. Antri mano namai. Ar žinojote, kad ji buvo atidaryta 1979 m. Ji buvo skirta kolekcininko Mykolo Žilinsko Kauno miestui dovanotai kolekcijai…Vytautas Povilaitis, „Estrada šone Kauno fone“. Mėlynas tonas, susijungęs su raudona ir geltona, šiek tiek oranžinės, gal dar rudos, kažkur žalia dominuoja, didelis formatas. Visi kontūrai apvesti juodai. Sunku. Visas paveikslo turinys nelengvas. Spalvų šaltumas užgniaužia kvapą. Einu toliau nuo šio paveikslo, svečiuose per ilgai užsibuvau.
Kiek daug čia erasmus‘o studentų. Visi priklauso stiliagų sluoksniui. Cool. Šypsosi, aš taip pat. Esu gyvenimo stebuklas, kur viskas atrodo lengva, gera, gražu…Kartais, beveik, visada dviratis būna mano vienintelis draugas. Gerai,kad jį turiu…Važinėju, sveikinuosi su Kaunu. Palinkiu „ geros dienos“ ir jis man patinki tokios pačios…Mano nuotykiai, naujos svajonės prasideda. Išplėšiu senus gyvenimo lapus, sudeginu ir dainuoju: „ Tu tik prisiglaudi ir grindinys pakyla, kad angelas turėtų kur nutūpti. Apsikabinęs šunį, pagalvę ir tylą Tu ištirpsti vėjuotą naktį lyg žvaigždė ant delno…Ir tik ant stogo sargas laiko dangų, kad niekas jo gelmėj neužgesintų, susirenka sapnų pakrantėj vėlės ir baltos snaigės nuo blakstienų krinta. Ir tik ant stogo sargas laiko širdį, kad niekas jos gelmėj neužgesintų. Mano širdis saugoma. Ačiū. Tu tik prisiglaudi ir viesulas užpusto ir garvežį ir traukinį ir stoty. Ir tik ant stogo sargas laiko dangų, mano dangų, kad niekas jo neužgesintų… Jam pavyks. Jis saugos. Ir tik ant stogo sargas laiko širdį…“ Lauksiu Jūsų čia. Vis žadate atvažiuoti…Ciao. Važiuoju ieškoti fosforinių dažų.
Kaip fainai!!! Aš net susisentimentinau beskaitydama… Dabar labai norėčiau į Kauną, pas visus kauniečius…