Menu
 
 

Savo romaną įgarsinęs Marius Ivaškevičius: „Tomas Mūras mane ištraukė iš išdidumo pelkės“

2022 12 21  20:07  |  Pokalbiai

„Meilė ir laisvė – du dalykai, kuriems verta tarnauti. Meilė ir laisvė – ant jų laikosi pasaulis“, – pristatydamas savo balsu įrašytą audioknygą „Tomas Mūras“ burleskos klube Vilniuje sakė rašytojas, dramaturgas Marius Ivaškevičius. Popierinė jo knygos versija pasirodė dar vasarį, likus devynioms dienoms iki antrojo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, tada, kai kalbų apie karą buvo daugiau nei apie knygas.

Savo romaną įgarsinęs Marius Ivaškevičius: „Tomas Mūras mane ištraukė iš išdidumo pelkės“

Nuotrauka – Laura Vansevičienė ©

„Pasipriešinti likimui. Arba tariamam likimui. Karas nėra likimas. Karą sukėlė žmonės. Nenoriu vadinti jų šunsnukiais, nes taip įžeisčiau šunis. Karą sukėlė žmonės ir tik žmonės jį gali užbaigti. Grįžimas į normalumą – taip pat pasipriešinimas karui. Skaityti knygas yra normali mūsų būsena. Knygas apie taiką. Nepamirštant tų, kuriems vis dar tenka gyventi kare. Jie, beje, taip pat skaito knygas apie taiką. Kai jų namuose yra elektra“, – tai dar kelios eilutės iš M. Ivaškevičiaus kalbos knygos pristatymo vakarą.

Burleskos klube sukūręs savo knygos personažo – Tomo Mūro – pasaulį, rašytojas teigia norėjęs ne tik priminti apie karo nustelbtą knygą, bet ir pakviesti jo kūrybos gerbėjus į kitokį, nei esame įpratę, literatūros renginį. Tokį, kuriame, perfrazuojant Tomą Mūrą, niekam netektų nuolat kovoti su iš vidaus besiveržiančiu demonu Žiovautoju – tuo mūsų nuobodulio indikatoriumi. Be to, rašytojui magėjo praplėsti lietuviško santūrumo ribas arba kaip tik – sugniaužti, kad jo būtų mažiau.

„Autoriaus pareiga, jei tik jis yra gyvas, pamėginti savo knygą ištraukti iš užmaršties dugno, tą ir norėjau padaryti“, – sako M. Ivaškevičius, naujam gyvenimui prikėlęs ir savo balsu įskaitęs ne visai mandagų, ne visai patogų, intymių žlungančio gyvenimo epizodų, meilės ilgesio ir neįprastai atvirų sekso scenų kupiną savo romaną „Tomas Mūras“.

Savo romaną įgarsinęs Marius Ivaškevičius: „Tomas Mūras mane ištraukė iš išdidumo pelkės“

Juk tai ne sutapimas, kad jūsų audioknyga buvo pristatyta burleskos klube, kur aplinka kvėpuoja erotika. Romane „Tomas Mūras“ atvirų sekso scenų yra labai daug…

Tos sekso scenos romane atsirado ne šiaip sau, jas padiktavo fabula, Tomo Mūro gyvenimas menininkų rezidencijos narve.

Humoras ir sekso scenos yra sunkiausi dalykai literatūroje. Kai knyga išėjo, dar kartą perskaičiau erotines scenas, likau jomis patenkintas. Ir kai knygą garsinome, garso režisieriai tose vietose prie pulto sėdėjo tylutėliai, klausėsi. Kol rašai, kol vyksta procesas, jautiesi visiškai laisvas – nepatiks, išbrauksiu, perrašysiu iš naujo. Tačiau kai kūrinys artėja prie spaustuvės, žinoma, kad užduodi sau klausimus – ar tikrai to reikia, ar tikrai – tiek reikia? Žinojau, kokių galiu tikėtis reakcijų, žinau lietuvių santūrumą, gal net kiek davatkišką požiūrį. Vis dėlto nusprendžiau – nepataikausiu aš tam mūsų santūrumui, paliksiu taip, kaip jaučiau rašydamas, kaip tada man norėjosi.

 

Ne pirmas kartas, kai pasielgiate taip, kaip norite… Jei tik prisiminsime jūsų romaną „Žali“, o ir „Išvarymą“.

Ne visai taip! Galbūt skambės paradoksaliai, bet rašydamas „Žalius“ maniau, kad rašau romaną, kuris atšviežins mūsuose taip sentimentaliai pateiktą partizanų temą. Man atrodė, kad už temos asfalto visada yra žvyro, kuris gerokai įdomesnis, stipresnis. Išėjus knygai kilusi reakcija man buvo visiškas smūgis, nebuvau tokiai pasiruošęs. Tačiau puolimas ir tai, kad jį išlaikiau, nulipdė mane kitokį. Daugiau niekada nebebuvau tvarkingas, lietuvių literatūros tradiciją tęsiantis prozininkas. Kai pasirodė antrasis „Žalių“ leidimas ir man paskyrė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, sulaukiau grasinimų nužudyti. Skandalai, žinoma, padėjo knygai, žmonės puolė pirkti ir skaityti, apie ką joje rašoma.

Panašiai nutiko ir dėl „Išvarymo“. Per pirmuosius spektaklius matydavau, kaip, išgirdę keiksmažodžių tiradas, stojasi ir iš salės išeina žiūrovai. Ne po vieną, dešimtimis. Buvau tikras, kad po dviejų ar trijų spektaklių viskas bus baigta. Bet nutiko taip, kad tie žmonės, kurie tada išėjo, daugiau nebegrįžo į tokį teatrą, koks buvo. Teatras pasikeitė kardinaliai. Beje, kai nusprendžiau pjesę išleisti, buvo redaktorių, kurios atsisakė knygą redaguoti, o Kalbos komisija išvis pareiškė, kad tokia pjesė su tokiu kiekiu keiksmažodžių negali būti išvis išleista.

Knygos man suteikia galimybę keisti, atnaujinti, modernizuoti naratyvą, kurio laikomės įsikibę.

 

Esi sakęs, kad trisdešimties „Tomo Mūro“ nebūtum parašęs. Ar kiekvienas romanas turi savo laiką?

Kai kuriuos dalykus turi patirti, kad juos parašytum. Prieš šešerius metus parašiau „Miegančius“. Daugelis raukėsi juos perskaitę, atrodė, neaktualu, ką parašiau. Šiandien aiškiau, apie ką jie. Ilgai nešiojuosi temą, sumanymą savo viduje, ilgai tikrinuosi, ar tikrai norėsiu juo gyventi ateinančius keletą metų, kai rašysiu knygą ar pjesę. Sumanymas turi mane vežti, man turi būti įdomu. Juk nesinori vidury darbo mesti, nes baigėsi motyvacija. Turiu krūvą tokių kūrinių, kurie taip ir netapo knygomis. Gali būti, kai kuriuos baigsiu, jei manyje ir vėl užsidegs liepsna.

Aš visą laiką bijojau pasiekti ribą ar bedugnę, kai rašyme kaip Tomas Mūras nebematysiu prasmės. Baisu, kad ir su tavimi gali nutikti taip, kaip nutiko su daugeliu rašytojų – Adomu Mickevičiumi, Baironu ir daugybe kitų romantikų. O kas, jei vieną dieną atsikelsiu ir pagalvosiu: kas iš to, kad parašysiu dar vieną romaną ar pjesę? Kam to reikia?

Savo romaną įgarsinęs Marius Ivaškevičius: „Tomas Mūras mane ištraukė iš išdidumo pelkės“

Nuotraukas – Audioteka ©

O kam reikėjo „Tomo Mūro“?

Norėjau pakalbėti apie meilę ir laisvę, ant kurių, mano nuomone, laikosi pasaulis. Knygos personažas, rašytojas Tomas Mūras savo valia jų abiejų atsisakė, pabėgo, o kai norėjo susigrąžinti, buvo per vėlu, to padaryti jam neleido išdidumas. Velniop išdidumą, kai ant kortos pastatyta tavo meilė ir laisvė. Baigdamas rašyti staiga pajutau, kad Tomas Mūras traukia mane į save. Keršija už likimą, kurį jam sugalvojau. Supratau, kad pats prarandu savo gyvenimo meilę, po milimetrą, kiekvieną dieną ją bando atimti iš manęs ir išdidumas neleidžia dėl jos kovoti. Aš grimztu savo išdidume kaip pelkėje, tampu Tomu Mūru. Tada pasakiau sau – ne. Aš nebūsiu Tomas Mūras, velniop išdidumą. Meilė ir laisvė yra viskas, o išdidumas – paskui. Jis negali joms stoti skersai kelio, jis jų nevertas. Taip mes išsiskyrėme – Tomas Mūras nuėjo savo keliais, o aš – savo. Bet esu jam dėkingas, savo niekam tikusiu pavyzdžiu jis ištraukė mane iš tos išdidumo pelkės, atvėrė akis, kad meilė ir laisvė yra viskas. Iki tol aš to nežinojau arba žinojau, bet ne taip aiškiai.

„Tomas Mūras“ yra knyga apie užsikirtusį rašytoją perfekcionistą. Perfekcionizmas jį atvedė iki būsenos, kai nieko nebegali parašyti, nes neranda superypatingo sakinio. Tai romanas apie įvaizdį, kuris ne tik tampa asmenybės dalimi, bet ir pradeda ją užkariauti, diktuoti mintis, poelgius, veiksmus. Ir kai pagaliau rašytojas tai supranta, paaiškėja, kad nusimesti jį yra labai sunku, o Tomo Mūro atveju – apskritai neįmanoma.

 

Užsiminei, kad rašydamas kažkurį laiką tapai Tomu Mūru. Ar nesibaimini, kad ir skaitytojai jo gyvenimą tapatins su tavuoju?

Esame maža tauta, pernelyg gerai pažįstame autorius, žinome jų asmeninio gyvenimo detales, todėl ir randasi paralelės. Skaitydamas užsienio autorių kūrinius, tų paralelių neįžvelgi, nes mažiau apie juos žinai. Bet taip, išduosiu paslaptį, didžioji dauguma, o galbūt netgi visi rašytojai iš gyvenimo į knygas perkelia savo patirtį. Turi išgyventi, kad tiksliai aprašytum. Arba, kaip kažkada man sakė rašytojas Ričardas Gavelis, turi viską išgalvoti nuo pradžios iki pabaigos, kad nesusipainiotum tarp fantazijos ir realybės. Šiandien man atrodo, kad taip sakydamas jis flirtavo, – jo romanuose paties yra labai daug.

Esu pradėjęs rašyti naują knygą, tai bus dokumentinė proza, vadinsis „Mūsų vaikystės zona“, rašau joje apie save. Kai išleisiu, skaitytojai galės plakti mane liežuviais tiek, kiek tik norės.


Komentuok:




*



Reklama
DNO