Daugelis, be abejo, žiūrėjo filmą „P.S. Myliu Tave“ su Hilary Swank ir Gerardu Butleru pagrindiniuose vaidmenyse. Bet nedaugelis žino, kad filmas sukurtas pagal airių rašytojos Cecelios Ahern to pačio pavadinimo knygą.
nuotraukos: cecelia-ahern.com
Romano tema ir pagrindinė idėja – tai meilė, kuri stipresnė už mirtį ir gyva tol, kol gyvas nors vienas iš mylinčiųjų. Miršta Holės, pagrindinės veikėjos, karštai mylimas vyras Geris. Jam nustatoma baisi diagnozė – smegenų auglys ir jis supranta, kad gyventi jam liko visai nedaug. Prieš mirdamas Geris spėja palikti žmonai žinią, kuri padės jai įveikti netektį ir išmokys gyventi toliau.
Vyro žinią Holė gauna keletą mėnesių po jo mirties. Iki to laiko ji jau galutinai praranda viltį, nebeprisižiūri, nebeišeina iš namų, nebendrauja su šeima ir draugais. Geris paliko jai dešimt laiškų, po vieną kas mėnesį, su nurodymais, ką ji turi daryti. Jai teko nusipirkti naują suknelę, sudalyvauti karaokės konkurse, nuvažiuoti atostogauti į Ispaniją, nueiti į pasimatymą… Ji atnaujiną bendravimą su artimaisiais, susiranda naujų draugų, darbą. Mokosi gyventi toliau suvokdama, kad mylimojo nėra drauge, bet tuo pačiu jis visada šalia.
Knygoje apstu meilės ir skausmo, netekties jausmo ir žaismingo sąmojo, nuoširdžios draugystės ir troškimo gyventi nepaisant nieko. Ji nepalieka abejingu nei vieno, priverčia iš naujo pažvelgti ir apskritai į gyvenimą ir į viską iš ko jis susideda, permastyti savo požiūrį į vertybes ir kol dar nevėlu ištaisyti galimas klaidas.
Deja, tik du Cecelios kūriniai išversti į lietuvių kalbą – tai „P.S. Myliu Tave“ („P.S. I love you“) ir „Jeigu mane dabar pamatytum“ („If You could See Me Now“).
„Jeigu mane dabar pamatytum“ visai nepanaši į Holės ir Gerio istoriją, nors ir šiame romane svarbiausia meilė. Elizabeta augina mažą sūnėną, vadovauja dizaino agentūrai ir stengiasi išspręsti savo keistos šeimos problemas. Jai nepavyksta susitvarkyti santykių nei su atsiskyrusiai gyvenančiu tėvu nei su labai panašia į motiną sese be jokios atsakomybės, kuriai tik vėjas galvoje.
Elizabetos gyvenimas nuoseklus ir pamatuotas, viskas tik pagal grafiką. Į darbą ji eina tuo pačiu keliu, kavos visada užeina į tą patį restoranėlį, tiesa, nuolat pamiršta grąžinti puodelį. Jos sūnėnui Lukui leidžiama žaisti tik viename kambaryje, negalima bėgioti po namus ir garsiai kalbėti. Elizabeta nuobodi ir ji pati tai žino, tačiau būtent toks gyvenimas padeda jai neprarasti sunkiai atstatytą dvasinę pusiausvyrą.
Viskas keičiasi, kai Lukas susigalvoja įsivaizduojamą draugą Aiveną. Iš pradžių Elizabeta pyksta, bando išsiaiškinti kaip atsikratyti neegzistuojančio žmogaus, kuris sujaukia jos idealiai sutvarkytą pasaulį. Situacija blogėja, kai pati Elizabeta pradeda jausti Aiveno buvimą, netrukus pamato jį.
Aivenas moko ją kasdienių džiaugsmų, stengiasi parodyti, kad aplinkui tiek daug neįprasto ir įdomaus. Elizabeta keičiasi, atranda savyje naujas ribas ir pagaliau supranta, kas gi iš tikrųjų atsitiko jos šeimoje. Tuo pat metu yra ir kita
problema, nes ji pirmoji suaugusioji sugebėjusi pamatyti įsivaizduojamą draugą. O jei ji pamils „iliuziją“? O jei jausmas bus abipusis?
Romanas labai mielas ir optimistiškas, su maloniu vaikystės pojūčiu. Jis apie paprastus dalykus, kuriuos žmonės stengiasi padaryti kuo sunkesniais. Apie meilę, pasitikėjimą, apie tai, kaip nugalėti baimes, kurios uždengia akis patiemssvarbiausiems dalykams. Bet svarbiausia, jis priverčia susimastyti: „o kas, jeigu…“
O kas redaguoja visus tuos “rasinelius”? Pirmiausia reiketu rasyti be gramatiniu klaidu, o apie stiliu net nekalbu – tikrai daug stilistiniu klaidu… Nenoriu nieko izeisti – bet jei jau viesinat tokius dalykus, bent jau 3 kart pries tai perskaitykite patys….
Ateityje stengsimės daryti mažiau klaidų. Dėkui už pastabas 🙂