Menu
 
 

Ta diena, kai ėmei laukti

2012 01 16  10:48  |  Įžvalgos

Reklama SwO Live Feed

Ta diena, kai ėmei laukti

Nuotraukos: Raminta Ežerskytė/SwO.lt

Jokios durys neatsidaro. Ką čia meluoji, kad pasiimsi pas save? Laukiau, šalau ant centrinio grindinio. Jokios automobilio šviesos nemačiau ir negirdėjau burzgiant variklio. Neatvėrei durų ir nepaskambinai. Manau, ieškai naujų problemų. Rasi labai greitai. Grasinimas skamba garsiai! Dabar bus šokiai. Ir savo nesunkų kūną pasilieki ant stalo, šalia kokoso pieno milteliai, aplink – nepažįstami veidai, nors vakar, atrodė, kalbėjot apie pornografiją, paranoją, pomidorus, plaukus ir paslaptis, kurias slepia marškiniai, vyriškos kelnės ir tas kūnas priešais, šokantis it sulėtintai, ir pernelyg jautrios akys su normaliai atrodančiais vyzdžiais (nes artėja mados infekcija, reikės eiti podiumu, todėl reikia „būti formoje“, tik to, kas gali padėti nestovėti ant grindų – negalima!). Teisė tylėti, dabar norisi tik rėkti, garsiai, bet gražiai. Iš kur visi šie žmonės žino apie Tave tiek daug? Juos pažįsti, jie juk sąžinė, kuri neturi balso. Ko Tau trūksta? Kodėl man nesiūlai to, ką turi rankoje? Einam, draugai. Nemiegosime, negalima užmigti, nes dviguba … neleidžia sumerkti akių.

Ta diena, kai ėmei laukti

Kajus pabudęs apkabina, jis dešinėje, nes liūdni vakarai, kairėje – kitas, tas, kuris neturėjo nakvoti šalia. Jis tik prisiglaudė, nenusirengė, nieko nenorėjo, nes nieko ir nebūtų, būna baisu, kai pagalvoji, kad gali atsidurti tarp dviejų dievų, kurie valgo gyvenimą, suteikia skirtingas spalvas, dovanoja vis kitokias dovanas, neperdeda smulkmenų, pavadina gražiai ir neleidžia apsiverkti, nenužudo balandžių širdyje ir apsikeičia rankų lietimais geriant kavą. Bijančios rankos, šaldančios sergantį ir vis labiau nesuprantančios Kajaus. O jis – naujas vardas knygutėje. Tu jam irgi nepažinta. Sekundės pasiskirsto tolygiai su kiekvienu krentančiu kilogramu, nes valgant po mažai viskas einasi gerai. Dabar tai vertybė; atgimsti iš naujo. O kas sakė, kad negalima pasiimti daugiau?

Ta diena, kai ėmei laukti

Įžengėm pro duris į Tarandės pilaitę, joje nepasislėpsi. O ir nesinori. Pamatęs atvažiavusiuosius nusišypsai ir palikęs viską, kas svarbu, neri kartu su manim į realybę. Gerai, kad vairuoji. Išvažiavom, dar net napabuvę. Kur? Ilgiau nemiegosim, ilgai gyvensim, galėsim susiklijuoti su lipnia juosta. Atmerksiu akis, galėsiu ir pavairuoti, jei tik pavargsi. Bet vis dėlto nepažįsti, Kajau, Tu manęs. Juk daug daugiau turiu viduje, nei kaulai, kraujas ir oda. Neužprogramuosi…

Palaukite! Tu juk esi realus, tai kodėl nenori Tu manęs? Brangioji, tekėk už manęs. Užstrigo paskutinis kąsnis, o aš neįsimylėjau, aš tik norėjau kiekvieną penktadienį ar šeštadienį būti kažkas kitas. Pagalba Tau. Apsisuki ir nueini paskui kitokius batus, kurie ištirpdo asfaltą. Prasiskiria žemė, šviesi, elektrinė, vyno likučiai ir tokie patys batai, kaip jos, pasipila krauju; gerai, kad neturiu sąžinės, kuri pasakytų: nešauk. Investicija į save, į ginklą ir į paskutinę maldą. Viso gero, brangioji. Juk aš nekalta… Aš irgi.

Su kiekvienu tokiu žodžiu einu išpažinties. Ponas kunige, išgelbėk.

Kiekviena diena prasideda kavos puodeliu tarp šaltų sienų, moterų veidų ir ištatuiruotų kūno lopinėlių. Nesimosikuok, nes turėsi problemų. Tampu nauju žmogumi. Nusikaltėliu; tai juodasis scenarijus. Jokių išpažinčių daugiau. Jokių! Aš juk ne… Taip, Tu tik lieki už grandinių ir laukimo, kada baigsis…

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
PALIŪTIS | Guminiai botai

Center d'Art Tecla Sala

Yaska Art