Tarp hermafroditų

Nebeveikiančios ligoninės betoniniai labirintai, kvepalų prisigėrusiuose pataluose. Kurtinanti muzika, kažkas tarp indie ir psichodelinio roko.  Penki pavidalai. Hermafroditai. Paslėpę veidus po baltom skraistėm, kad sunkiau būtų atskirti. Tik akys šviečia. Daugiausia suskaičiuoju mėlynos  dangaus ir purvinos jūros,  spalvos akių. Mano pavasarinės žolės spalvos du žiburėliai čia atkreipia visų dėmesį. Aš neskleidžiu hermafrodito kvapo, formų, iliuzijos…

Kažkadaise buvusios rūbinės veidrodis rodo, kad jiems nepriklausau, bet man tai nesvarbu, žengiu artyn, nesitraukiu, nesikuklinu. Mano drąsus ėjimas padaro jiems įspūdį. Ilgai nelaukią jie įtraukia ir mane. Pagaliau! Ilgai jau priklausau jiems, o jie man. Jokios realybės čia nebelieka, jos ir nereikia. Dingsta penki pavidalai, pasilieka tik du. Vyras arba moteris. Norėčiau atskirti, atpažinti, bet nepavyksta. Nebesistengiu. Nebenoriu. Man tereikia prisilietimo. Chemoterapijos nualintais pirštų galiukais, skleidžiančiais pergalingą išgijimą, galima vedžioti baltutėlio kūno išlinkimus.   Tai aš ir jaučiu.  Tai padeda. Pagaliau pasilieka visos taisyklės, formulės,  kanonai toli toli… Jie pavirsta į lietų, kutenantį ligoninės stogą. Monotoniškas tikšėjimas varo hermafroditus iš proto. Jie nekenčia buities. Visus savo gyvenimus sukrauna į vieną didžiulį krepšį, apriša ir pavadina „Paskendę dialogai tarp x ir y“.

Kur aš lankausi? Kodėl, kam? Klauskite…Aš galiu rasti tai, ko paprasta akimi nepamatysi. Nepamiršk, kad gali išsirinkti ir nuspręsti kaip gyvensi, kur eisi, su kuo, tarp ko, ir kokių. Aš tarp visų ir visuose. Man niekada negana…