Tikras. Sapnas…

Išsekau…Kodėl toks pavargimas sukaustė protą ir jausmus? Retorinis šio ryto klausimas?! Užduokite jį  patys sau…kodėl pavargstame, nors neįmanoma išsekti nuo dienų, nuo gyvenimo, įdomaus, aktyvaus…kūrybingo! O gal viskas atvirkščiai? Sudėtinga, tiesa? Aš pasimetus…

Jaučiuosi neypatingai. Nejauku būti net savo mandarinais ir cinamonu kvepiančiuose namuose. Nerandu sau vietos, neramu net tada, kai namie tylu, nors taip mėgstu kalbančią tylą ir miegą  kaip ir Ieva…dabar miegu daug ir ilgai. Pietų miegas..Ryto trumpi sapnai. Naktį, kai atrodo nesudėsiu bluosto, užmiegu vos prilietusi, milteliais ir Lenor kvepiančią pagalvę…Įsileisiu jus į savo pasaulį, nebandysiu įpūsti Jums kvepiančių norų linkėjimų, nes pastebėjau, kad Jūs man daugiau jų atskraidinate, nei aš stengiuosi Jums dovanoti… Paliko! Atsakymas tiems, kas klausia – Joris. Nesivargino…Tiesiog šiuolaikinių technologijų pagalba parašė paprastus, bet akis stingdančius žodžius: „ Aš žiūriu į tave kaip į draugę…“ apstulbau…Stovėjau tuščia, kiaura ir tikrai nežinojau kaip reaguoti. Kodėl žmonės bijo pasakyti tiesą į akis? Išsigąsta reakcijos, per daug skauda, kai matai, kito ašarojančias akis. Kodėl ir kada spėjome tapti tokie bailiai?

…Kaip įmanoma  žvelgti tik draugo akimis, jei mes, dviese, veikėme tai, ko draugai tikrai nedaro?! Daugiau nebebus kava kvepiančių rytų, šiltų rankų ant mano kelių ir jo močiutės balso, tariančio, kad laikas pusryčiauti…užgulė ausis…nebegaliu…aš ore, bet be oro…

O jis…jis sraute…molekulių, kurias sudaro mano plaukų ir pirštų atomai, susijungę šie skyla į Jorio tamsių, ilgų plaukų ir pirštų, apjuosiančių fotoaparatą, molekules. Jis nebetiki, o gal ir niekada netikėjo  mano ryto dievais, ištapytais vandeniu, palietu… aliejumi. Ant vonios sienų, lubų…o grindų jau seniai nebeliečia kojų pėdos…jos įmerktos į vandenį.. fotoaparatas šalia…aš greta jo. Mano ryto dievai šalia manęs, aš juos matau, o jis ignoruoja.

Buvo vienas rytas, kai jis  pasakė keletą banalių – klausiamų  frazių ir išlipęs iš šalto vandens nuėjo,  kuo toliau nuo mano jausmų cikadėlių.

Aš sekiau paskui, bet atsisukdama Joris sustabdė mane žvilgsniu ir lupos tardamos žodžius, garsius žodžius: ”Aš matau Tavyje tik draugę“…pasakė daug daugiau nei bet kas kitas…

Likau viena, be molekulių…be atomų..nuoga, basa, šąlančiomis kojomis. Ir vėl kavos puodeliai niekada nesibaigs, nes tokiomis dienomis, kai jis.. Jie palieka, norisi tik neužmigti. Tai buvo pats baisiausias sapnas, kurį sapnavau…Tai nutiko iš karto, kai suvokiau, jog jis nebe mano…Daugiau sapnų, susijusių su Jorlingu nenoriu,  nes kiekvieną kartą, kai nubundu tikiuosi rasti jo Canon 450 fotoaparatą greta manojo…labas rytas. Koks Jūsų sapnas?!…