nuotraukos: swo.lt
Viskas, ką prisimenu yra peroksido kvapas ir tarpais šmėsteli baltos linijos, tarsi ant kelnių, ar ties alkūnėm. Dar prisimenu tą jausmą, kai ranka lieti skustą galvą, švelnu, bet tarpais badosi. Taip pat aštrus nagų prisilietimas prie veido. O dangau, kur aš buvau…
nuotrauka: swo.lt
Tiek nepasitenkinimo, kritikos iš Tavo lūpų skambėjo. Kodėl taip piktai šnekėjai. „ Kur Tu? Išeini…Išeini iš proto, ir iš namų. Po velnių, kas Tau darosi, ar negali patylėti. Nelis. Lis. Štai jau lyja, su žaibais, gyvatėm, atsimerk, jau naktis, jau po vidurnakčio, kur Tu eisi. Būk čia. Šiltai. Peršlapsi, šiandien tiek skudurų prisipirkai, jei sulis ištirps, juk cukriniai jie, kaip ir Tu…“ Ar girdėjau, ką burnojai riebaluotom lūpom? Taip. Skaudžiai visko klausiausi, nepatiko Tau mano mintis stoti į vaidybą, juk pats ten esi, gyveni, kvėpuoji, neatsimerki naktį, kai prieinu, o ryte – neužsimerki, prie rytinio pusryčių stalo nenuleidi akių nuo manęs, degini žvilgsniu, kartais man net nejauku. Kai prabyli balsu, kurio aš niekaip nesuprantu, kitokia kalba, Tavo lūpomis juda ne tie žodžiai, kurie turėtų riedėti. Žinau, suprantu, Tu vaidini, bet… Prašau, tik ne su manimi. Kartą aptikau Tave, kai varvėjo vanduo ir venų vonios kambaryje, gliaudei riešutus ir pašokai taip staiga, kad net kėdė nuvirto, bėgte nubėgai į vonią, užsirakinti negalėjai, raktą pasikabinau prie širdies, nesurasi, nes pastaruoju metu ten nežiūri. Atsimerk, atsimerk..Atsimerk. Atsimerk. Kvėpuok. Teko siūti žaizdą. Negili, bet kas Tau susišvietė? Nebegąsdink. Visi Tavo tekstai nuodija mūsų gyvenimą, buvimą kartu. Jau išsiskyrė žuvelės akvariume, pamiršai pamaitinti, kitas išsiskyrimas – mūsų nujaučiu tai. Kokia idilė buvo, kai susitikome pirmą kartą, o kokia pasakų šalis, kai apsigyvenome kartu. Netikėjau, neklausiau, kad bus kitaip. Bet dabar. Tu tik varai mane iš proto. Delno vagas tenoriu jausti, o Tu nori vaidinti. Keliauji į savo paskaitas, vėliau į teatrą, grįžti labai vėlai. „Žinai, kad stengiuosi dėl Tavęs…“ Nejaugi? Ne dabar jau matau, kad ne dėl manęs, o tik dėl savęs. Išėjau. Jis net neverkė. Tik supyko. Plyšo jo balso stygos, kaimynai skambino telefonu…Išbėgau.
nuotrauka: swo.lt
Daug vaikščiojau, neskambinau mamai, nes išvykusi, žinau. Užmigau ant suolelio parke. Kitą rytą nuėjau į namus ir likau ten. Saugiai ir stabiliai. Kaip ir turi būti. Apie Tave sužinojau iš draugų. Sakė matė, kaip vaikštinėjai aplink mano balkoną, tik nieko nešaukei, nestūgavai, o reikėjo, būčiau girdėjus. Senamiesčio gilumoje, šmėstelėjo Tavo šešėlis. Susiraukiau, nes įžengei į prastos reputacijos vietą. Po kelių sekundžių ir aš ten pasukau. Įdomu, ką ten pametei ar suradai. Kai apsidairiau aplinkui, nuo žmonių masės ir susigrūdimo pritrūko oro, sukosi galva, kokie čia žmonės, kažkur aš…Atsibudau ant čiužinio, šalia sėdėjo Deividas ir jo deginančio žvilgsnio nebebuvo, tik išgąstis: „ Nereikėjo eiti ten, kur aš ėjau.“ To be continued…
nuotraukos: swo.lt
Parasyta labai labai gerai, bet nuotraukos nekazka…neuzskaitau nuotrauku