Nuotrauka – Radvilės Juozapaitytės © MO lauke poezijos skaitymai
Birželio 18-osios vakarą MO muziejaus terasa taps scena neeiliniam susitikimui – pirmajam šios vasaros „MO lauke“ poezijos skaitymų vakarui. Jame susitiks penki šiuolaikinės lietuvių poezijos balsai – visi labai skirtingi, tačiau savo kūryboje ieškantys panašių dalykų: ryšio su pasauliu, žmogaus vietos jame, prasmių ir priešpriešų. Dovydas Grajauskas, Justina Žvirblytė, Pijus Opera, Lilija Rakova ir Joana Mikalauskaitė – penki autoriai, penkios pasaulėžiūros, penki būdai kalbėti apie tai, kas sunkiai nusakoma. Prieš pasirodymą jie dalijasi savo mintimis apie įkvėpimus, kūrybinius pasirinkimus ir sąsajas tarp meno, mokslo, kasdienybės ir metafizikos.
Dovydas Grajauskas
Poetas, vertėjas, muzikantas, o taip pat ir filologas – tai tik kelios iš Dovydo Grajausko tapatybių. Visai neseniai pasirodė jo naujausia eilėraščių knyga „Debreceno gatvės bliuzas“ (2025), kurioje garsas, kalba ir miesto peizažai susilieja į savitą poetinį ritmą. Greta kūrybos Grajauskas verčia skandinavų literatūrą – jo vertimas Inger Christensen knygos „Tai“ tapo pirmąja danų poezijos publikacija lietuviškai.
„Skandinavų literatūra man labai artima – tiek dėl turinio, tiek dėl kalbinės struktūros. Man įdomu knaisiotis po gramatiką, kalbų sąsajas. Net ir vertimas man – būdas išlikti kalbos viduje, nenutolstant nuo jos kaip reiškinio“, – sako autorius.
Vizualieji menai Grajauskui taip pat reikšmingi – nors pats jų nekuria, juose ieško atmosferos, kuri tampa impulsu poezijai. „Įkvėpimo man teikia tokie kūrėjai kaip Šarūnas Sauka ar Katsushika Hokusai. Esu didelis ukyo-e, japonų bei europiečių klasikų, ypač Bosch’o ir Caravaggio, gerbėjas. Tačiau jų įtaka mano tekstuose – labiau nuotaikinė nei iliustratyvi.“
Nuotrauka – Skaistė Grajauskė © Dovydas Grajauskas
Justina Žvirblytė
Biotechnologijų mokslininkė ir poetė Justina Žvirblytė savo eilėraščiuose kalba apie struktūras – tiek žmogaus, tiek pasaulio. Jos debiutas poezijoje pelnė Kultūros ministerijos „Metų debiuto“ apdovanojimą, o tekstuose natūraliai susilieja dvi iš pirmo žvilgsnio nesuderinamos sritys – mokslas ir menas.
„Sunku atskirti, kuri meilė – poezija ar mokslas – buvo pirmesnė. Gyvybės mokslai reikalauja vaizduotės ir įkvėpimo lygiai taip pat, kaip literatūra. Mano darbas laboratorijoje – tai tarsi dialogas su nematoma tikrove. Rezultatai kartais sukelia daugiau klausimų nei atsakymų, o tai ir yra viena svarbiausių kūrybos ašigalių.“
Žvirblytė prisipažįsta – rašo tik tada, kai iš tikrųjų „rašosi“, tad po debiutinės knygos buvo daugiau nei metų pauzė. Visgi net ir nerašant tekstų, poetinis žvilgsnis lieka: „Ar tai būtų mokslinis straipsnis, ar eilėraštis – jie praeina per mano sąmonės filtrą. Ir tas žvilgsnis jau savaime yra poetiškas.“
Nuotrauka – asmeninio archyvo © Justina Žvirblytė
Pijus Opera
Pijus Vasiliauskas, plačiau žinomas kaip Pijus Opera, – vienas žaismingiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos balsų. Jo tekstai – ritmingi, dažnai rimuoti, persmelkti ironijos ir socialinio aktualumo. Pirmąją savo sceninę patirtį jis patyrė dar paauglystėje, pasiekęs Lietuvos rekordą su dešimties valandų repo improvizacija. Šiandien P. Opera kuria tekstus, kurie vienu metu reflektuoja tradicinės lietuvių lyrikos struktūras ir peržengia jų ribas.
„Kartais sakoma, kad studijuoti filologiją – tai sustabdyti kūrybą. Bet aš tuo netikiu. Taisyklės, kurias išmoksti, gali virsti atramos tašku tam, kad jas laužytum. O man rašymas – tai kvėpavimas. Nepriklausomai nuo to, kokioje srityje esu.“
Poezijoje jis ieško juoko – net jei tai juokas per ašaras: „Humoras man yra būdas susitvarkyti su beprasmybe. Naudoju klasikines formas, kaip sonetas, bet jose kalbu apie visiškai šiuolaikinius dalykus – „Sodrą“, dirbtinį intelektą. Tai sukuria kontrastą, kuris, manau, turi gilią reikšmę.“
Nuotrauka – Urtės Gimžauskaitės © Pijus Opera
Lilija Rakova
Lilijos Rakovos tekstai veda į sapniškas, mitologines, dažnai – baugias erdves. Poetė, vertėja ir redaktorė savo eilėraščiuose tarsi seka modernias pasakas, kuriose telpa ir pasąmonė, ir kultūriniai atspindžiai iš Artimųjų Rytų, Europos ar net senųjų stebuklinių pasakų.
„Vakare visada skaitau pasakas – jos mane augino, jos man atstoja šventraščius. Pavyzdžiui, Wilhelmo Hauffo „Šaltoji širdis“ – tai mano asmeninė Biblija. Iš ten ateina paslaptingi vaizdiniai, tamsos estetika, herojiškumas, kuris slepia baimę.“
Rakovos kūryboje ypatingą vietą užima kūniškumas – ypač per šibari praktiką, kurią autorė atrado kaip psichologinį ir estetinio ryšio būdą: „Kūnas – tai mano tiltas į pasaulį. Rašydama aš uodžiu, liečiu, regiu. Šibari virvės man padėjo suprasti, kaip emocijos gyvena kūne. Jos padėjo tekstams įsižeminti.“
Nuotrauka – Tomo Špiliausko © Lilija Rakova
Joana Mikalauskaitė
Viena naujausių balsų šiuolaikinėje poezijoje – Joana Mikalauskaitė – jungia literatūrą su muzika. Baigusi kultūros istoriją Lietuvoje, šiuo metu Londone ji studijuoja muzikos terapiją, veda užsiėmimus senjorų globos namuose, o poezijoje ieško tylos, aidinčios per melodiją.
„Daug metų rašiau dainas, kol supratau, kad kai kurie tekstai nebepaklūsta ritmui. Jie tapo eilėraščiais. Tačiau muzika liko – skaitau lėtai, įterpiu garsus, melodijų fragmentus. Tai padeda išlaikyti nuotaiką, leidžia sustoti.“
Nors gyvena Jungtinėje Karalystėje, Vilnius išlieka nuolatiniu jos kūrybos veikėju: „Grįždama į Vilnių sugeriu kvapus, veidus, gatves. Tai – miestas iš mano pasąmonės, iš vaikystės. Ir jis vis grįžta į mano tekstus.“
Nuotrauka – Kat Bumbul © Joana Mikalauskaitė
Birželio 18 d., 19 val., MO muziejaus terasa taps vieta, kur susitiks penki labai skirtingi poetiniai žvilgsniai. Ši vakaro mozaika – tai ne tik apie žodžius, bet ir apie tai, kaip poezija gali jungti kalbas, mokslus, kultūras, pasakas, ritmus ir net virves. „MO lauke“ poezijos skaitymai – tai kvietimas išgirsti, kaip kalba dabartis. Ir kaip ją išgirsta poetai.
