Liepos pirmąją Vilniuje, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje, duris atvers nauja paroda „Romantizmai“. Joje lankytojai kviečiami tyrinėti XIX amžių ir per visą Europą nuvilnijusio romantizmo kultūrinę įtaką Lietuvoje.
Kaip ir Vakarų Europos kraštuose, taip ir čia romantizmas atvėrė erdvę jausmams, individualumui, svajonėms, o svarbiausia – praeities ilgesiui. Vis dėlto Lietuvoje ši kryptis įgijo kitokį svorį: čia ji išsilaikė gerokai ilgiau nei kitur, tapdama ne tik kultūrinės išraiškos, bet ir pasipriešinimo forma. Kai kuriems menininkams ir rašytojams romantizmo idealai buvo kelrodis net XX amžiaus pradžioje.
Parodos kuratorės – Aistė Bimbirytė, Gabija Kasparavičiutė-Kaminskienė, Dalia Tarandaitė ir Joana Vitkutė – siūlo žiūrėti į romantizmą ne kaip į vieningą stilių, o kaip į daugiasluoksnį reiškinį. Tai – kultūrinė, politinė, net egzistencinė laikysena, peržengianti žanrų ir disciplinų ribas. Paroda suskirstyta į aštuonias dalis, kurių kiekviena atskleidžia romantizmą kaip meno prieglobstį, pasipriešinimo priemonę ir tautos balsą.

Nežinomas Lietuvos XIX a. dailininkas. Moters su vaiku portretas. Drobė, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ©
Galerijos direktorė Aistė Bimbirytė pabrėžia, kad ši paroda jai – ypatinga. „Ji yra apie tai, kas mes esame ir kodėl tokie esame. Visuomenės akyse XIX amžius neretai atrodo tarsi antrarūšė epocha – skausminga, sustingusi. Tačiau tuo metu gyvenę žmonės nebuvo nei akli, nei abejingi. Priešingai – ribotos galimybės skatino išradingumą, pastangas nenutrūkti nuo pasaulio, išsaugoti kūrybinį polėkį.“
Parodoje pristatomi paveikslai, grafikos darbai, skulptūros, leidiniai, daiktai – daug jų anksčiau nebuvo rodyti viešai. Kartu jie formuoja išsamų XIX amžiaus kultūrinio gyvenimo vaizdą.
Pasakojimas pradedamas nuo romantizmo užuomazgų Lietuvoje ir išskirtinės Adomo Mickevičiaus figūros. Kuratorės pažymi: be A. Mickevičiaus neįmanoma suvokti nei Lietuvos, nei Lenkijos, nei net paties Vilniaus romantizmo genezės. Jo asmenybė – tai simbolis, formavęs epochos politinę ir meninę vaizduotę.

Tadas Jančevskis (1848‒po 1867). Vakaro peizažas su griuvėsiais miške. 1866. Drobė, aliejus. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ©
Toliau žvilgsnis krypsta į lietuviškos savimonės formavimąsi. Lankytojai išvys kūrinius, kuriuose ryškūs folkloro, kalbos, papročių, kraštovaizdžio motyvai, bylojantys apie neramų protėvių pasaulį. Parodoje pristatomi ir portreto žanro pokyčiai – tai buvo viena iš jautriausių romantizmo formų, atskleidusių vidines būsenas, bendruomeniškumą ir asmeninės tapatybės paieškas.
Romantizmo laikotarpiu dailininkų žvilgsnis dažnai krypo į Rytus – tiek artimuosius, tiek tolimuosius. Ši orientalistinė tendencija susijusi su Vakarų Europos kolonijinėmis nuostatomis, tačiau Lietuvos atveju įgauna niuansų: žvilgsnis į kitą tapo savotišku bandymu iš naujo apibrėžti ir savąją tapatybę.
Vienas iš įdomiausių parodos segmentų – kasdienio bajorų gyvenimo miniatiūra. Ji kviečia lankytoją pažvelgti į užmiesčio dvarų interjerus, šeimų bibliotekas, pažinti mėgstamas pramogas – nuo Vilniaus karnavalų šokių iki edukacinių leidinių. Anot kuratorių, šis skyrius – tai duoklė moterims, kurias dažnai tekdavo namuose slėpti nuo viešumos, tačiau kurios nešė didžiulę atsakomybę už šeimos vertybių perdavimą.
Svarbus parodos tikslas – parodyti, kaip Lietuvoje vykę procesai siejosi (ar priešingai – išsiskyrė) su tarptautinėmis romantizmo kryptimis. Matysime, kad ši epocha Lietuvoje ne visada buvo „romantiška“. Tačiau būtent dėl to ji tampa itin reikšminga – kaip formuojanti mūsų istorinį sąmoningumą, kultūrinį pasipriešinimą ir tapatybę.
„Norime, kad žiūrovas pajustų: romantizmas – ne tik istorija, užrakinta muziejuje. Jis gyvas mūsų kalboje, mene, požiūryje į pasaulį“, – apibendrina viena parodos kuratorių, dailėtyrininkė Joana Vitkutė.
Parodos „Romantizmai“ atidarymas įvyks 2025 metų liepos 1 dieną, antradienį, 17 valandą 30 minučių, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji gatvė 4, Vilnius). Paroda veiks iki 2026 metų sausio 11 dienos.