Nuotrauka – Rasos Grigaitytės ©
Daugelis, MO muziejuje sutikę edukatorę ir psichoterapijos praktikę Agnę Sakevičiūtę, nė nepagalvotų, kad dar visai neseniai ji sėkmingai kopė teisininkės karjeros laiptais. Patyrusi perdegimą, kuris sustabdė intensyvų gyvenimo ritmą, Agnė Sakevičiūtė ėmėsi ieškoti būdų padėti sau – dėmesingo įsisąmoninimo praktikos netrukus tapo ne tik jos kasdienybės dalimi, bet ir nauju profesiniu posūkiu. Šiandien MO muziejaus edukatorė per meną padeda žmonėms sulėtėti, atrasti nusiraminimą ir skirti dėmesio savo emocinei savijautai.
Ir kūnas, ir protas atsisakė dirbti
Nors menas ir kultūra Agnės gyvenime visuomet užėmė svarbią vietą, profesinis kelias šia kryptimi vedė ne nuo pradžių. Baigusi teisės studijas ji sėkmingai kopė karjeros laiptais didelėse organizacijose, ėmėsi vadovaujamo darbo valstybiniame sektoriuje.
„Karjera klostėsi gerai, bet tiek artimieji, tiek aš pati ilgą laiką jaučiau, kad visa tai yra šiek tiek ne apie mane – širdyje nesu teisininkė. Be abejo, ši veikla man leido išsiugdyti labai daug kompetencijų – išmokė struktūros, greitos reakcijos, analitiškumo; vadovavimas komandai į gyvenimą įnešė ir psichologinių žinių – kaip dirbti komandoje, kaip būti su žmonėmis? Laikui bėgant supratau, kad būtent darbas su žmonėmis mane domina labiausiai“, – pasakoja A. Sakevičiūtė.
Imtis ryžtingų gyvenimo pokyčių paskatino patirtas perdegimas. Pečius užgulusios darbinės atsakomybės sutapo su netektimis asmeniniame gyvenime bei pandemijos laikotarpiu, paženklintu visuotinio neapibrėžtumo ir nerimo. A. Sakevičiūtė prisimena iš paskutiniųjų jėgų susimobilizavusi ypač intensyviam laikotarpiui darbe, po kurio iškart teko atsidurti ligoninėje.
„Organizmas mane tiesiog išjungė – diagnozavo ir psichologinį, ir fizinį išsekimą. Negalėjau nieko daryti – įsijungus kompiuterį puldavau į ašaras, krito pasitikėjimas savimi, jaučiausi nieko nesugebanti, net šuns negalėjau išvesti į lauką neapsiverkusi. Ir kūnas, ir protas atsisakė dirbti, teko pasiimti kelių mėnesių atostogas, o tuomet pradėjau ieškoti sau pagalbos – būdo atrasti stabilumą ir ramybę“, – dalinasi A. Sakevičiūtė.
Praktikos, mažinančios stresą
Pirmiausiai susidomėjusi joga ir jos filosofija, A. Sakevičiūtė ilgainiui ėmė gilintis į integralią šios dalį – dėmesingo įsisąmoninimo, arba Mindfulness, praktikas. Šiandien ji – Mindfulness mokytoja, baigusi Įsisąmoninimu grįstos kognityvinės elgesio terapijos studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
„Beveik dvejus metus intensyviai mokiausi, sėmiausi žinių iš tokių profesionalų, kaip medicinos mokslų daktaras, gydytojas neurologas ir psichoterapeutas Julius Neverauskas – galima sakyti, kad būtent jis dėmesingo įsisąmoninimo praktiką atvežė į Lietuvą. Dabar Mindfulness yra tiek nemaža dalis profesinės duonos, tiek ir kasdienis asmeninis įprotis – kas rytą tam skiriu bent keliolika minučių, susidėlioju savo mintis. Tai padeda susireguliuoti“, – pasakoja dėmesingo įsisąmoninimo mokytoja.
Nors Mindfulness praktikos plačiojoje visuomenėje dar nėra tapusios tokiu savaime suprantamu emocinės sveikatos gerinimo įrankiu kaip, pavyzdžiui, psichoterapija, A. Sakevičiūtė pabrėžia, kad tai – mokslo ypač aktyviai tiriama sritis, kurios efektyvumas įrodytas tūkstančiais tyrimų.
„Mindfulness poveikis yra objektyviai pamatuojamas – su skirtingo amžiaus, lyčių, profesijų atstovais atliekami tyrimai rodo, kad šios praktikos streso lygį vidutiniškai sumažina apie 40 procentų“, – sako edukatorė. Pastebima, kad net vienkartinės Mindfulness praktikos sumažina stresą, didina dėmesingumą, susikaupimą, gerina kognityvinę smegenų funkciją.
Meno ir psichologijos susijungimas
Įsitraukimas į dėmesingo įsisąmoninimo specialistų bendruomenę A. Sakevičiūtę pastūmėjo imtis ir psichoterapijos studijų Vilniaus Geštalto institute. Anot jos, psichoterapija yra neatsiejama nuo Mindfulness praktikoms būdingos aktyvios savistabos, o sukauptą įvairialypių žinių bagažą specialistė aktyviai naudoja ne tik psichoterapijos praktikoje, bet ir edukacinėje veikloje MO muziejuje.
Būtent Agnės iniciatyva MO sėkmingai vyksta Mindfulness užsiėmimai, skirti tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Ji prisimena, kad 2024–aisiais atidarius meno ir psichologijos sąveikai skirtą parodą „Iš vidaus“ kilo idėja į programą įtraukti daugiau praktikų, susijusių su emocine sveikata.
„Studijuodama psichoterapiją iš bendražygių sužinojau apie MO vykstančias meno ir psichologijos edukacijas. Pajutau, kad tai būtų puiki erdvė susijungti dviem man ypač reikšmingoms sritims – nedelsdama parašiau laišką MO muziejui tačiau tąsyk sulaukiau atsakymo, kad edukatorių komanda jau suformuota. Visgi praėjus pusei metų kvietimo jau sulaukiau pati“, – šypsosi MO edukatorė.
Dabar Mindfulness užsiėmimai suaugusiems jau yra tapę MO muziejaus sekmadienio vakarų tradicija, o nuo šių metų „Kultūros paso“ programoje mokyklinio amžiaus vaikų laukia „Ramybės laboratorija“ – Mindfulness meno patyrimas MO parodoje. Pasak edukatorės, Mindfulness praktikų taikymas darbe su vaikais yra ypač reikšmingas stiprinant jų įgūdžius tvarkytis su patiriamomis neigiamomis emocijomis: „Vaikai šiuolaikiniame pasaulyje patiria labai daug nerimo, tačiau mokykloje nėra mokomi, kaip su tuo elgtis, neturi įrankių nusiraminimui, savireguliacijai“.
Asmeninio Agnės Sakevičiūtės archyvo nuotrauka ©
Proto poilsis be informacinio triukšmo
Net ir įprastas apsilankymas meno muziejuje teigiamai veikia emocinę sveikatą – neseniai MO muziejuje atlikto Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimo dalyviai nurodė, kad apsilankymas parodoje pagerino jų emocinę būseną. Tuo tarpu meno jungtis su dėmesingo įsisąmoninimo praktikomis gali turėti dar ryškiau apčiuopiamą efektą.
„Net jei pirmąsyk praktiką atliekantis žmogus jos pradžioje ne iškart supranta, kas tiksliai turi vykti su jo mintimis, per pusantros valandos užsiėmimą pavyksta įsitraukti pakankamai, kad smegenys patirtų poveikį. Kiekviena grupė iš užsiėmimo išeina su lengvumo ir atsipalaidavimo jausmu – visuomet juos paskatinu neskubėti išeiti į gatvės triukšmą, leisti savo parasimpatinei nervų sistemai pamažu prisitaikyti prie aplinkos“, – patirtimi dalinasi edukatorė.
Ji pastebi, kad šiuolaikiniam žmogui kritiškai trūksta kokybiško poilsio, kurio nelydėtų informacinis triukšmas ar ekranų šviesa. Tuo tarpu netradicinis, meditatyvus susitikimas su menu tampa erdve apmąstyti savo jausmus ar patirtis.
„Mindfulness užsiėmimuose MO muziejuje viena iš užduočių – nežiūrėti niekur kitur, tik į pasirinktą paveikslą. Tai – visai kitoks patyrimas, nei įprastai žiūrint į kūrinį, galimybė pabūti čia ir dabar, įjungti ne protą, o jausmus, pastebėti, kokias mintis ar reakcijas iššaukia spalvos, formos, faktūros. Mums ypač sudėtinga atjungti savo protą ir vertinimą, tačiau tuomet, kai tai pavyksta, meno kūrinys gali tapti savotiškais vartais į savo vidų“, – dalinasi edukatorė.
