Menu
 
 

Antti Siirala: tik muzika gali būti nelaikinas mano profesijos atpildas

2022 06 02  17:31  |  M.I.C. Pokalbiai

„Dar apie Beethoveno genijų“ – Vilniaus festivalio koncertas tokiu pavadinimu birželio 7-ąją kviečia į Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiąją salę. Graikų dirigento Vassilio Christopouloso vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras atliks Gioacchino Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“ uvertiūrą, Felixo Mendelssohno „Itališkąją“ simfoniją Nr. 4 A-dur, op. 90, ir Ludwigo van Beethoveno Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 3 c-moll, op. 37, jį fortepijonu skambins svečias iš Suomijos Antti Siirala.

Antti Siirala: tik muzika gali būti nelaikinas mano profesijos atpildas

Nuotrauka – Antti Siirala asmeninio archyvo ©

L. van Beethoveno kūryba šio atlikėjo repertuare užima svarbią vietą, nes būtent ji A. Siiralai atvėrė kelius į tarptautinę klasikinės muzikos areną. Per pokalbį pianistas pasidalino savo įžvalgomis apie L. van Beethoveno muzikos genialumą, dalyvavimą konkursuose ir pianisto profesijos privalumus.

Pradėjote koncertuoti laimėjęs 10-ąjį Ludwigo van Beethoveno konkursą Vienoje. Koncerte Vilniuje taip pat skambės Beethovenas. Ką jums asmeniškai reiškia Beethoveno vardas, muzika ir asmenybė?

Beethoveno muzika mano gyvenime atsirado labai anksti. Jo muzikos jėga ir milžiniška išraiškų skalė man visada imponavo, tad dar būdamas paauglys norėjau išmokti pačius sudėtingiausius Beethoveno kūrinius fortepijonui. Nuo tada į savo koncertų programas jo kompozicijas įtraukiu nuolat, nes Beethoveno asmenybė ir muzika yra kupinos kontrastų ir prieštaravimų, kurie mane žavi ir traukia.

Po konkurso Vienoje buvo daugybė kitų, kuriuose jus taip pat lydėjo sėkmė. Kodėl svarbu muzikantui dalyvauti konkursuose? Šiandien dažnas mėgsta cituoti kompozitorių Bélą Bartóką, kuris manė, jog varžytuvės skirtos arkliams, ne muzikantams, bet konkursuose vis tiek dalyvauja.

Sakyčiau, jaunam atlikėjui konkursas yra erdvė būti pastebėtam, o tai atveria galimybes koncertuoti. Kai kuriems pianistų konkursų dalyviams pasiseka pelnyti žymių dirigentų ar vadybininkų simpatijas ir palankumą labai anksti, tad, palankiai klostantis profesinei veiklai, konkursuose jie gali ir nebedalyvauti. Jiems nuoširdžiai linkiu sėkmės. Tačiau labai daug jaunų, gerai pasirengusių ir talentingų pianistų tenka patiems pajusti ir suprasti, kad savo auditoriją surasti ir pasiekti yra sunku, tad tęsti koncertinę veiklą nedalyvaujant konkursuose yra gerokai sunkiau nei juose dalyvaujant.

Tame pačiame Beethoveno konkurse tapote jauniausiu laureatu konkurso istorijoje. Nuo tada koncertuojate labai intensyviai. Ar nebuvo sunku koncentruotis tik į muziką vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje?

Tiesą sakant, aš nebuvau koks nors vunderkindas, o groti pradėjau gana vėlai, nors abu mano tėvai yra profesionalūs muzikantai. Mano vaikystė buvo gana normali ir įprasta, bet susidomėjimas muzika sparčiai augo, tad ankstyvoje paauglystėje ji jau užėmė labai daug mano laiko, ir tai buvo mano paties pasirinkimas. O šiandien natūraliai išlaikau balansą tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo: šalia koncertų, bendravimo su studentais ir kitų muzikinių užduočių, daug laiko leidžiu su šeima, gamtoje ar užsiimu kita ramia ir įprasta kasdiene veikla.

Sibelijaus muzikos akademijoje Helsinkyje atlikote visus Beethoveno kūrinius fortepijonui. Koks buvo šio projekto tikslas?

Šis projektas man buvo galimybė giliai pasinerti į muzikinius ir asmeninius Beethoveno gyvenimo vandenis, nes šiam kūrėjui nėra lygių visoje Vakarų Europos muzikos istorijoje. Pianistai gana dažnai groja visą Beethoveno 32 sonatų fortepijonui ciklą, tačiau greta sonatų atlikdamas variacijas, bagateles ir kitus smulkesnių formų Beethoveno kūrinius turėjau galimybę sukurti formalų, charakterinį ir stilistinį jų kontrastą tarp smulkių ir stambių formų kūrinių. Būtent tokia prieiga prie Beethoveno kūrybos fortepijonui man teikė didelį malonumą.

Visuotinai pripažinta, kad Beethoveno muzika yra ypatinga. Kaip manote, kas būtent ją padaro ypatinga?

Tai labai platus klausimas. Parašyta begalė knygų, kuriose bandoma į jį atsakyti. Beethovenas nuo kitų kompozitorių skiriasi tuo, kad gebėjo tobulai suprasti ir išreikšti klasikos kontrastų idealus ir juos išvystyti labai individualia menine raiška, nutiesusia kelią romantizmo epochai. Svarbių Beethoveno kompozicijų mastas ir kompleksiškumas pakeitė žmonijos muzikos klausymosi patirtis, o jo asmeninė kova su liga, prieštaringas santykis su aplinka ir kiti iššūkiai, atsispindintys kūryboje, muzikai suteikia įtaigumo. Todėl ji mus paliečia ir dabar, po daugiau nei dviejų šimtų metų.

Šiandien vis populiariau tarp klasikinės muzikos profesionalų būti nišiniu atlikėju, kuris specializuojasi groti konkrečios epochos, žanro ar net kompozitoriaus kūrinius. Ką jūs manote apie tokią profesinės veiklos strategiją?

Mes visi prie vienos meno rūšies linkstame labiau nei prie kitos, nes jaučiamės su ja susieti labiau. Atlikėjui labai svarbu tobulinti savo stipriąsias savybes ir nerti toliau bei giliau atliekant kuo daugiau savo mėgstamų kompozitorių opusų. Kita vertus, labai siauros profesinės specializacijos, vedančios į siauras perspektyvas, man neatrodo patrauklios, nes atsisakymas giliau suvokti bendras muzikines idėjas atlikėją riboja, stabdo jo tobulėjimą.

Kokį repertuarą jūs mėgstate?

Manau, kad kiekvienas muzikantas, atlikdamas skirtingų kompozitorių kūrinius, jaučiasi nevienodai jaukiai. Omenyje turiu ne vien estetinį žavėjimąsi konkrečia muzika, bet ir fizinį jausmą pirštais panyrant į konkrečias muzikines tekstūras. Pagrojęs visus Beethoveno kūrinius fortepijonui, labai sąmoningai stengiausi rinktis kuo platesnės stilistikos repertuarą, kurį laiką tikslingai vengiau Beethoveno. Tikriausiai pasąmoningai į mano programas patekdavo visai nemažai vokiečių klasikų, bet stengiausi būti atviras kuo įvairesnei muzikai. Dirbdamas su studentais, neišvengiamai susiduriu su labai plačiu repertuaru, tad savo studentams privalau būti naudingas visada, įvairių muzikinių stilių ir žanrų kontekstuose.

Ar į jūsų programas patenka suomių kompozitorių kūrinių fortepijonui? Pasaulis jų žino ne tiek ir daug.

Esu atlikęs gana daug suomių kompozitorių muzikos fortepijonui, nors, tiesą sakant, gerokai mažiau nei daugelis mano kolegų. Labiausiai norisi paminėti žymiuosius Jeano Sibelijaus šedevrus. Nors itin išvystytos grojimo fortepijonu technikos jis neturėjo, parašė daug gražios ir originalios muzikos fortepijonui, kuri užsienio šalyse skamba ne taip dažnai. Žinoma, Suomijoje yra ir daugiau įdomių kompozitorių, kurių dauguma gyvena šiandien, tad yra pasiekiami visiems, kam įdomu apsižvalgyti suomiškos fortepijoninės muzikos horizontuose.

Kas jūsų profesijoje jums suteikia laimės?

Jaučiu, kad ilgalaikėje perspektyvoje tik pati muzika gali būti nelaikinas mano profesijos atpildas. Kartais net ir tokie puikūs kūriniai kaip Beethoveno sonata ar Frédérico Chopino baladė, atlikti mažiau įtikinančiai nei tikėčiausi ar šlifuojami kartu su studentais, gali labai varginti. Bet tada ateina momentas, kai konkretus kūrinys ar jo fragmentas vėl atskleidžia savo stiprybes ir esmę dar labiau ir giliau, tuomet imu suprasti apie tą kūrinį tai, ko nesupratau iki tol. Negaliu racionaliai paaiškinti, kodėl ir kaip tai įvyksta, bet tokie atradimai veda į dar gilesnę kūrinio interpretaciją. Muzikanto profesijos atlygis yra vertingas ir ilgalaikis.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
DNO

Dekmantel Selectors