Menu
 
 

Dominykas Morkūnas: „Kai mano muzika skamba teatre, atrodo, kad tam tikra mano dalis tuo metu vaidina spektaklyje“

2021 09 30  22:52  |  M.I.C. Pokalbiai

Dominykas Morkūnas: „Kai mano muzika skamba teatre, atrodo, kad tam tikra mano dalis tuo metu vaidina spektaklyje“

Dominykas Morkūnas ir Gelminė Glemžaitė spektaklyje KISSMAS. Nuotrauka – Dainiaus Putino ©

Kalbamės su spektaklio „Kissmas“ (rež. Teklė Kavtaradze) kompozitoriumi ir aktoriumi Dominyku Morkūnu. Baigęs Londono menų universitetą, Dominykas dabar ne tik kuria muziką spektakliams bei filmams, bet šiuo metu įrašinėja ir naują savo muzikinės grupės Caramel albumą.

Kaip prasidėjo tavo muzikanto kelionė? Visada žinojai, kad nori kurti muziką?

Kelionė prasidėjo nuo šešių metų, kai mane mama nuvedė į muzikos mokyklą. Ten iškart sėdau prie pianino ir pradėjau groti visokias daineles. Prabuvau ten septynis metus ir, kai reikėdavo ruoštis egzaminams ar kažkokiems pasirodymams, aš visą laiką sukurdavau vis kažkokią naują savo pabaigą tiems kūriniams, kuriuos grojau egzaminuose. Man visą laiką norėdavosi įdėti kažką savo į tuos kūrinius, kuriuos mes mokėmės.

O tada, po muzikos mokyklos, perėjau į kiną. Nors ir pradėjau daugiau domėtis kinu, net ir tame etape, aš kažkaip vis tiek grįžau į muziką. Pradėjau matyti, kokios konkrečiai muzikos trūksta vaizdui. Ir tada pradėjau savo kursiokų ir kitų draugų filmams kurti muziką. Mano muzikos kūrimas prasidėjo kinu, reklamomis ir tada perėjo į teatrą ir visas kitas platformas. Tada pradėjau kurti savo asmeninę muziką – įkūrėme grupę Caramel.

Dominykas Morkūnas: „Kai mano muzika skamba teatre, atrodo, kad tam tikra mano dalis tuo metu vaidina spektaklyje“

Nuotrauka – asmeninio Dominyko Morkūno ©

Ką kuri dabar? Girdėjau, įrašinėjate naują Caramel albumą? Kaip sekasi?

Taip, šiuo metu kuriame naują Caramel albumą su draugu Stefanu iš Pietų Afrikos. Sekasi puikiai, viskas mums labai natūraliai gaunasi. Su Stefanu mes susipažinome Londone, kai kartu studijavome  garso meną. Po vienos iš pirmų paskaitų nuėjom į barą ir kažkaip iškart susiclickinom, supratom, kad patinka labai panašūs muzikos stiliai ir pradėjom galvoti apie kūrybą kartu. Čia buvo 2013 metais, prieš aštuonis metus. Ir po to, po truputį, tai vis brendo ir pribrendo iki jo atsikraustymo vasarai į Lietuvą, tada ir pradėjome kurti pirmas Caramel dainas.

Kaip tau atrodo, kokia dabar Lietuvoje yra situacija su autorinėmis teisėmis muzikos srityje? Su kokiais sunkumais susiduria kūrėjai?

Aš asmeniškai nesu susidūręs su plagijavimu, bet žinau, kad daug mano kūrėjų draugų dažnai naudoja kažkokį tai gabaliuką iš kitos dainos. Jeigu jie nori jį panaudoti savo muzikoje, jie turi turėti tam leidimą. Aš savo muzikoje tokių dalykų nenaudoju, naudoju tik visokius nemokamus garselius.

O šiaip, dabar yra toks laikas, kai yra visokie Spotify, Apple Music ir visi kiti dalykai. Žinoma, jie atlikėjams moka visiškus centrus. Labai labai nedaug.

Ką galėtum rekomenduoti žmogui, kuris nori vartoti turinį legaliai ir paremti kūrėjus?

Manau, kad reikia naudotis lietuviškomis platformomis, pavyzdžiui, yra Pakartot.lt, kur yra sukelta visa senoviška, lietuviška muzika –  labai puikus projektas. Žinoma, yra Spotify ir visos kitos platformos, yra Itunes, kur gali nusipirkti gabalus. Bandcamp labai gera platforma! Mes savo kūrinius dažnai keliam į Bandcamp, ten pavyzdžiui, net jei gabalas kainuoja eurą, žmonės gali įrašyti savo sumą ir sumokėti du eurus. Tas pats su albumais. Ir ten didelė dalis nukeliauja atlikėjams.

Dominykas Morkūnas: „Kai mano muzika skamba teatre, atrodo, kad tam tikra mano dalis tuo metu vaidina spektaklyje“

Spektaklis KISSMAS. Nuotrauka – Dainiaus Putino ©

O dabar apie „Kissmą“. Šiame spektaklyje esi ne tik atsakingas už muziką, bet ir vaidini. Kaip sekasi derinti abu šiuos vaidmenis?

Mano vaidinimo ten nėra labai daug, todėl viskas natūraliai gaunasi. Lyg aš būčiau to dalis. Man atrodo, kad kai mano muzika skamba teatre, mano tam tikra dalis tuo metu vaidina spektaklyje. Nors tai nėra fizinis kūnas, bet yra kažkoks minčių blynas, minčių išėjimas, kuris visą laiką tame spektaklyje sukiojasi ir figūruoja. Tai iš tikrųjų nedaug skiriasi nuo fizinio buvimo ant scenos.

Kaip sekėsi kurti muziką spektakliui? Su kokiais sunkumais susidūrei?

Man atrodo, kad tas, kas pamato spektaklį, išgirsta muziką, tas ir gali nuspręsti, ar sekėsi, ar nesisekė, bet buvo labai įdomu dirbti. Pirmą kartą dirbome kartu su Tekle ir man labai patiko. Manau, kad ateityje dar tikrai dirbsime kartu, nes kažkaip mes abu esame tame pačiame minčių lygyje, labai panašiai matome dalykus ir kažkaip susijungiame su ja dažniais. Ir šiaip, man labai patiko dirbti su visa spektaklio komanda, labai faini žmonės.

O dėl sunkumų, nežinau, kartais gal būdavo sudėtinga įsivaizduoti kaip eis spektaklis, nes viskas kūrėsi vietoje. Iš pradžių nebuvo jokios aiškios pjesės, ji buvo visą laiką rašoma, adaptuojama, pildoma ir buvo labai sunku įsivaizduoti tam tikras scenas ir kokia ten tiktų muzika, bet čia yra labai dažnas sunkumas, su kuriuo susiduria kompozitoriai. Tai tiesiog visada reikia turėti kelis variantus ir žiūrėtis, bandytis, kuris iš jų tinka. Šiaip, rodant „Kissmą“, yra toks vakarėlio jausmas. Ir per spektaklį, ir po jo, būna labai smagu.

Tu ne pirmą kuri muziką spektakliui. Kodėl tau patinka teatras, kas yra smagaus kuriant muziką spektakliams?

Man labai patinka paveikti žmogų per muziką ir vaizdą. Per muzikos ir reginio kombinaciją. Kai šie du elementai susijungia, yra labai smagu valdyti žmogaus emocijas ir stengtis pakreipti jo mintis į vieną ar kitą pusę ir pasiekti tam tikrų dalykų – sukelti šiurpus, liūdesį, pralinksmini, sukurti vakarėlio atmosferą. Man tai yra labai fainas įrankis – sukurti tam tikroje erdvėje tokį paveikų reginį.

O teatre, lygiai taip pat kaip ir muzikos mokykloje, nuo mažens praleidau labai daug laiko. Mano giminė tokia aktorių giminė, mano senelis visą laiką vesdavosi mane į Lietuvos Nacionalinio dramos teatro spektaklius. Ten, kur vaidindavo pats ir ten, kur nevaidindavo. Aš labai daug laiko praleisdavau teatro užkulisiuose ir daug spektaklių matydavau. Tai teatras man toks kaip antri namai, banaliai sakant.

Dominykas Morkūnas: „Kai mano muzika skamba teatre, atrodo, kad tam tikra mano dalis tuo metu vaidina spektaklyje“

Nuotrauka – asmeninio Dominyko Morkūno ©

O kas tau tau labiausiai patinka kuriant muziką? Kaip tau atrodo, dėl ko tu tai darai?

Dėl to emocijų iškėlimo iš žmogaus. Ir jeigu aš pajaučiu, kad kažkoks kūrinys, kurį aš padarau, mane patį paveikia emociškai, aš manau, kad atsiras dar kažkas, ką tai paveiks. Gal ir ne milijonas žmonių, bet bent vienas, bent du jeigu atsiras, jeigu jie, klausydami mano kūrinio, pasijus taip, kaip aš jaučiausi bekuriant tą kūrinį, tai man jau bus faina. Nes tai reiškia, kad tai veikia, kad veikia ne tik man.

Ir aš manau, kad bet kas turi savo klausytoją. Tai man ir patinka kuriant muziką, nes tu atrandi savo ratą, atrandi žmones, kurie mėgsta tavo muziką ir tada apima toks senovinis bendruomenės jausmas. Atrodo, kad visi sueina į kažkokią krūvą, nes visus suvienija ta muzika, tos emocijos, apie kurias tu kuri, žmonės mato save tekstuose, kuriuos tu rašai. Jie ateina į koncertus ir jaučiasi kaip dalis kažko. Man labai smagus tas bendruomenės jausmas, kylantis iš muzikos. Tai turbūt ir kuriu, nes yra to poreikis.

Ir paskutinis klausimas, Dominykai, kodėl rekomenduoji „Kissmą“ pasižiūrėti žmonėms?

Paaugliams rekomenduoju pasižiūrėti, kad suprastų, kad viskas, kas su jais vyksta, vyksta visiems ir jie nėra vieni, kad mes visi esam panašūs. Suaugusiems linkiu pažiūrėti dėl to, nes mes, kai užaugam, truputį pamirštam, ką reiškia būti tame amžiuje. Turintiems savo vaikų irgi rekomenduoju, kad prisimintų tą laiką ir netrukdytų bręstantiems žmonėms tobulėti ir siekti to, ko jie nori.

Ačiū, Dominykai. Sėkmės tau kūryboje!

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Ina Budrytė

Kauno bienalė

DNO