Menu
 
 

Big in Japan

2009 11 03  16:04  |  Aktualijos

Vertė: Eliza K.
Reklama SwO Live Feed

Niekam nepaslaptis, kad japonai masto visai kitaip negu mes, europiečiai. Galbūt tą sąlygoja geografinis atstumas arba skirtingas nuo mūsų mentalitetas, arba dar kokios nors priežastys. Nuo to laiko, kai Japonija tapo atvira valstybe, susidomėjimas jos kultūra, tradicijomis ir menu palaipsniui augo.


Lietuvoje nedaugelis gali pasigirti gerai nusimanantys japonų kultūroje, išskyrus anime kultūra, žinoma. Birželio 19 dieną sostinės gyventojai gali užpildyti šią spragą. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre atidaroma pirmoji Lietuvoje šiuolaikinio japonų meno paroda. Joje pristatomi tris menininkų ir vieno visuomenininko darbai, leidžiantys daugiau pažinti tiek pačią šalį, tiek jos vertybes ir pasaulėjautą.

Yayoi KusamaYayoi Kusama – ryškus pavyzdys to, kaip menas gali padėti išgyventi. Vaikystėje Kusama kentėjo nuo haliucinacijų. Jai atrodė, kad visi ją supantys daiktai, sienos, lubos ir grindys, buvo išpaišyti žirnių ornamentu. Menas Kusamai tapo išsigelbėjimu, suteikė galimybę vaizdinus užpildančius jos sąmonę perkelti į realybę.

1957 metais Kusama išvyko į Niujorką, kur tapo to laiko svarbia protesto kultūros dalimi. Ji kūrė skulptūras, piešė paveikslus, kūrė veidrodines ir šviesos efektų instaliacijas, taip pat modeliavo keistus drabužius.Yayoj Kusama

60 -tųjų metų pabaigoje menininkė rengė body-art festivalius, madų pasirodymus ir antikarines demonstracijas. Pagrindinis  Yayoi devizas buvo „Love forever“ – „Meilė amžinai“. Ji sukūrė vestuvinę                  Yayoi Kusama 1960s suknelę, kurioje tilpo abudu jaunavedžiai. Jos filmas „Susinaikinimas“ (Kusama’s Self-Obliteration) 1968 metais buvo pripažintas Europoje ir gavo daug apdovanojimų. Be to, Kusama yra keleto japonų kritikų pagirtų ir  literatūrinių žurnalų apdovanojimų pelniusių romanų autorė. 1973 metais menininkė grįžo į Japoniją, apsigyveno ir toliau kūrė psichiatrinėje ligoninėje.

Yayoi Kusama darbai stulbina savo įvairove. Ji naudoja veidrodžius, medžiagas, metalus, įvairias formas ir išgaubtumus, meistriškai žaidžia su falla temomis ir spalvomis. Neįmanoma išskirti vieno stiliaus. Ją priskirdavo prie pop-art, performance-art, op-art (optical art) srovių, psichodelinio meno. Kai kurie jos meną vadino post-minimalistiniu ir post-hipnoziniam menu.

Yayoi Kusama

Parodoje Vilniuje Yayoi Kusama pristato tipinę kompoziciją – didžiuliai geltoni rutuliai padengti juodais taškais. Jie skirtingo didžio, pakabinti visoje patalpoje įvairiame aukštyje, kas sukelia nerealumo jausmą.  Į vieną tokį rutulį galima įeiti, viduje yra daug veidrodžių ir  sklandantys rutuliai su „žirniais“. Iliuzija sukuria begalybės, universalumo ir pasakų įspūdį.

Yayoj Kusama

Paramodel – menininkų duetas iš Rytų Osakio, Yasuhiko Hayashi ir Yusuke Nakano. Jų sąjunga gimė 2001 metais iš bendrų animacinių, paveikslų, instaliacijų ir nuotraukų darbų. Jų menas neįprastas ir ekscentriškas, bet drauge vaikiškai mielas ir nuoširdus. Menininkai dirba 3D, graffiti ir fine-art stiliais, supindami juos visus drauge į pagrindinę temą – „Rojaus dioramą“ (“Paradisiacal diorama”).  Kas tai yra?

Paramodel

Prisiminkite vaikišką žaislinį geležinkelį, kuriuo žaidėte vaikystėje. Traukinys važiuoja ratu sustodamas tose pačiose stotyse… O dabar įsivaizduokite, kad traukinio kelias daug ilgesnis, nes bėgiai begaliniai. Jie išdėstyti ant grindų, sienų, už kambario ribų, namų, dingsta gatvėse, tarp medžių ir krūmų…  Būtent tokias dioramas kuria Paramodel. Kilometrai bėgių visuose įmanomuose ir neįmanomuose paviršiuose.                                                                                                                                                                                  Paramodel

Visos antro aukšto Centro sienos padengtos mėlynomis bėgių miniatiūromis, kalnais iš penoplasto, mašinų ir technikos figūrėlėmis. Absoliučiai kiekvienas patekęs į šį nesibaigiančių bėgių pasaulį tartum pasineria į vaikystę ir suaugusiųjų vaikišką fantaziją.

Hiraki Sawа nuo 1997 metų gyvena Londone. Jis baigė keletą Londono universitetų ir jo darbai nuolat eksponuojami Europos, JAV ir Japonijos galerijose. Lo-tech technikos pagalba Sawa kuria fantastinius video Hikari_Traildarbus, kurie yra menininko laiko, judesio, nekaltumo, svetimumo ir kitų temų apmastymai.

Daugelį savo filmų Hiraki sukuria savo bute Londone. 2002 matais jis filmuoja filmą „Buveinė “(Dwelling). Filmas paverčia paprastą kambarį žaidimų aikštele, kurioje pradeda vykti neįprasti įvykiai menininkui tik uždarius duris. Kamera juda lėtai, tyloje, vaizdas juodai baltas. Pirmas kadras – paskutinio aukšto buto langų vaizdas. Po to kamera juda link laipų ir durų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai gan nuobodus kasdienio interjero įrašas. Svetainė, kurioje yra kažkokie žaislai ant grindų, tarp jų yra keletas lėktuvėlių modelių. Staiga vienas lėktuvas pakyla, paskui kitas leidžiasi ir visa erdvė pavirsta neramių oro uostu. Miniatiūriniai lėktuvai skraido po butą tokių greičiu, kurį matome lėktuvui esant aukštai danguje. Jų judėjimas hipnotizuoja, bet tuo pat metu atrodo komiškas.

Hikari Dwelling

2003 metais pasirodė paveikslas „Migracija“ (Migration), kuriame lėktuvai buvo pakeisti gyvūnų procesija. Kupranugarių, dramblių ir arklių eilės pasirodo iš už kampo ir lėtai eina, veikiai užpildydami savimi visą erdvę.

2005 metais šviesą išvysta paveikslas „Pėdsakas“ (Trail). Šešėliai dengiantys kambarį išsisklaido ir rodo kitus šešėlius, aukštai lėtai sūkuriuojančių paukščių, amžinaiHikari_Migrationveikiančio apžvalgos rato, praeinančių kupranugarių ir dramblių eisenos jiems vieniems suprantamų ritmu šešėlius…

Hikari_TrailSawa filmuose visos figūros yra nuolatiniame judėjime, kurio galutinis tikslas yra nežinomas. Aplink vyrauja melancholijos ir fatalumo atmosfera, sukelianti apmastymus apie nepaliaujamą judėjimą ir gyvenimą kultūroje. Kaip anksčiau vykdavo tautų persikraustymas į kitus kontinentus, taip dabar tai įmanoma lėktuvu pagalba. Apskritai, esmė ta pati.

Vilniuje Hiraki pristato savo 2007 metų darbą „Vietovaizdžiai“ (Hako) susidedantį iš šešių filmų: „Paukščiai jūroje“, „Kelias atgal“, „Samanos“, „Akimirka“, „Pokalbis su siena“, „Fragmentas“. Kiekviena filmo dalis rodoma atskirame ekrane ir akomponuojama specialiai sukurtų gamtos garsų. „Vietovaizdžiai“ baigiasi baltų tapetų vaizdavimu.

Dar neseniai Go Watanabe darbai buvo tik knygos, kurių puslapiai visiškai tušti ir moterų albinosų portretai (modeliai visiškai baltu veidu, plaukais ir makiažu). Pastaruoju metu Watanabe vystė šią idėja ir sukūrė pluoštą nuotraukų „Veidas (Portretas)“ (Face (Portrait)) naudojant galinį apšvietimą ir trimatę kompiuterinę grafiką (3D).Go Watanabe Darbai kuriami dedant tikro žmogaus nuotrauką ant kompiuterio sukurto trimačio veido, po to atakiuojant ant pusiau permatomos juostelės ir dedant ant šviečiančio paviršiaus. Daugelis žiūrovų pradeda justi savo vidinę esmę, bet tuo pat metu atsiranda aplinkos nesuvokimo jausmas. Moterys, kurios žiūri į jus savo didelėmis akimis yra visiškai netekusios individualumo, bet jų skleidžiama spindinti švelniai balta spalva sukelia mintį apie kažką dieviško.

Tas „kažkas“ ne tik anonimiškumo forma metantį iššūkį interpretacijai, bet ir „kažkas“, kuriuo negalima žymėti paveikslą tik kaip žmogų arba tik kaip objektą. Tas „kažkas“ nepriklauso nei žiūrovui nei apžiūrimam objektui, bet suteikia gyvybę abiem, priverčia pasilikti kur nors „tarp“ ribose. Savo parodas Watanabe pavadino „kyomen“, kas reiškia ir „riba“ ir „veidas“.

Go Watanabe
nuotraukos: yayoi-kusama.jp

Šiuolaikinio meno centre pristatomi šeši Go Watanabe portretų darbai iš serijos „Veidai“. Iš pirmo žvilgsnio vienodi portretai sukelia nuostabos ir nesupratimo jausmą, bet atidžiau įsižiūrėjus, aiškėja, kad tai visiškai

skirtingi, unikalūs ir beveik gyvi veidai. Prie kiekvieno iš šių kūrinių galima stovėti valandas, žiūrėti į akis ir jausti jų žvilgsnį.

Parodoje pristatomi tik keturi japonų meno atstovai, bet jų darbai apstulbina tiek, kad norisi pažinti šią šalį labiau ir labiau. Tikėsimės, kad ši paroda pirma iš daugelio paskesnių.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Džiugas Šukys - Kūno tęsiniai