Nuotrauka – Maiwenn Rebours (c)
Balandžio 15 – 16 d. tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“ savo solo projektą pristatys lietuviškų šaknų choreografė Robyn Orlin. Pietų Afrikos Respublikoje gimusi ir augusi kūrėja yra litvakų kilmės – jos šeima iš Lietuvos pasitraukė tarpukariu. Pietų Afrikoje „nepaliaujamu dirgikliu“ vadinama Orlin savo darbuose atskleidžia sudėtingą ir prieštaringą šalies tikrovę.
Festivalyje ji pristatys 1994 m. Jungtinėse Valstijose sukurtą, o 2022 m. Europoje atkurtą kūrinį, kurio veiksmas vyksta kartoninėje dėžėje. „Kai šį darbą pristačiau gimtinėje, visi galvojo, kad esu išprotėjusi“, – juokiasi kūrėja.
Robyn, jūsų mama buvo šokėja ir supažindino jus su šiuolaikiniu šokiu. Kas jus jame patraukė?
Ne tik mano mama, bet ir teta – tėčio sesuo – Pietų Afrikoje buvo labai svarbi modernaus šokio lauko figūra. Jos abi tam tikra prasme buvo šio šokio pradininkės. Tuo metu jis dar buvo vadinamas moderniuoju, o ne šiuolaikiniu šokiu.
Mano mama gimė Pietų Afrikoje, tačiau buvo pusiau lietuvė, pusiau lenkė. Iš pradžių ji šoko baletą, bet būdama labai aukšta niekada iki galo nepritapo baleto pasaulyje.
Aš taip pat pradėjau nuo klasikinio baleto – kaip ir daugelis mažų mergaičių, svajojančių būti mirštančiomis gulbėmis ar kitais personažais. Tačiau gana greitai supratau, kad baletas ne man – mums nepavyko „susidraugauti“.
Šokio mokiausi iš mamos, tetos, taip pat iš labai svarbaus žmogaus – Sylvios Glasser, kuri įkūrė „Moving into Dance“ grupę, su kuria dirbu iki šiol.
Vėliau gavau stipendiją studijuoti Londono šiuolaikinio šokio mokykloje. Baigusi studijas nusprendžiau grįžti į Pietų Afriką. Tačiau sugrįžusi supratau, kad mokykloje įgytų technikų negalėsiu tiesiogiai pritaikyti – kontekstas buvo visiškai kitoks. Apartheidas vis dar buvo stipriai jaučiamas, tačiau tuo pat metu vyko Pietų Afrikos šokio tapatybės paieškos.
Tada ir pradėjau kelti sau klausimą, koks yra mano vaidmuo – kaip šokėjos ir kaip choreografės. Taip pamažu pradėjau kurti savo kelią.
Kaip pradėjote dirbti?
Pradėjau kurti savarankiškai – sukūriau keletą solo projektų. Taip pat dėsčiau Johanesburge, centre įsikūrusioje mokykloje FUBA („Federated Union of Black Artists“). Ten pradėjau mokyti šokio, ir tai buvo labai įkvepiantis laikotarpis.
Tuo metu dauguma šokio mokytojų Pietų Afrikoje buvo baltaodžiai, o šiuolaikinis šokis juodaodžių bendruomenėse buvo beveik nežinomas. Vis dėlto ir tarp baltaodžių mokytojų nelabai pritapau – daugelis jų labiau orientavosi į komercinį šokį.
Nepaisant to, tęsiau darbą, nes tikėjau tuo, ką darau. Tikėjau šokiu ir idėja, kad Pietų Afrika yra šokanti šalis, kurioje žmonės turėtų turėti galimybę atrasti naujus judėjimo ir mąstymo būdus.
Kokios temos tuo metu jus domino?
Iš esmės visas procesas buvo bandymas suprasti, kas mes esame – ieškojome afrikietiškos šokio formos, kuri būtų politiška ir kartu galėtų egzistuoti kaip šiuolaikinis šokis.
Laimei, sutikau tokių žmonių kaip Sylvia Glasser, kuri dirbo panašia kryptimi ir studijavo socialinę antropologiją. Ji turėjo didelę įtaką mano kūrybinei kelionei ir padėjo aiškiau suvokti, kur noriu eiti. Beje, esu beveik tikra, kad ir jos šeima buvo kilusi iš Lietuvos, nors apie tai mes niekada iš tiesų nekalbėjome.
Tuo metu kartu su studentais, kuriuos mokiau „Market Theatre“, sukūriau spektaklį apie AIDS, taip pat kitą darbą apie skurdą. Kūryba buvo labai intensyvi – daug galvojau apie išsivadavimą, apie tai, kokia galėtų būti ateitis po apartheido.
Vėliau mano darbas „Daddy, I’ve seen this piece six times before and I still don’t know why they are hurting each other…“ tarsi atvėrė duris į Europos sceną. Jame kalbėjau apie tai, kaip, pasibaigus apartheidui, vis dar gyvename jo pasekmių akivaizdoje.
Nuotrauka – Jérôme Séron (c)
1994 m. sukūrėte spektaklį „In a Corner the Sky Surrenders“, kurį pristatysite Vilniuje. Ar galėtumėte papasakoti apie kontekstą, kuriame šis darbas buvo sukurtas?
Apartheidui artėjant prie pabaigos supratau, kad ši kova iš tiesų nebėra mano – esu baltaodė. Tuo pat metu pajutau poreikį plėsti savo kūrybos ribas. Per JAV ambasadą pateikiau paraišką Fulbright stipendijai ir ją gavau, todėl išvykau studijuoti vaizduojamųjų menų į Čikagos meno institutą.
Čikagoje vis dar buvau susijusi su šokiu, tačiau vis labiau ėmiau domėtis kinu ir vaizdo menu – tuo metu, aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, ši sritis sparčiai vystėsi.
Dar studijuodama persikėliau į Niujorką, nes jis man atrodė įdomesnis. Vis dėlto dirbti ten buvo sunku – miestas buvo visai kitoks nei dabar, jame gyveno daug benamių, glaudusiųsi kartoninėse ar šaldytuvų dėžėse. Būtent tada nusprendžiau sukurti kūrinį kartoninėje dėžėje, kurį pavadinau „In a Corner the Sky Surrenders“. Šis darbas tapo ir vienu iš mano magistro baigiamųjų projektų.
Jis man buvo labai svarbus, nes tuo metu jaučiausi taip, tarsi neturėčiau namų ir niekur nepriklausyčiau.
Niujorke surengiau vieną ar du uždarus pasirodymus, o pasibaigus stipendijai grįžau į Pietų Afriką. Ten kūrinį dar kartą parodžiau, vėliau jis buvo pristatytas ir Australijoje. Pietų Afrikoje daugelis manė, kad esu išprotėjusi – iki tol niekas nebuvo kūręs darbo dėžėje.
Vėliau sukūriau daug kitų darbų. Prasidėjus COVID-19 pandemijai gyvenau Vokietijoje – su vyru šešias savaites praleidome griežtame karantine. Šis laikotarpis sugrąžino mane prie jausmo, kurį patyriau kurdama spektaklį su dėže. Tuo metu man buvo 64-eri, ir pajutau poreikį pradėti sisteminti savo kūrybą, kurti savotišką archyvą.
Pradėjau domėtis „gyvųjų archyvų“ idėja ir įvairiomis archyvavimo formomis. Nusprendžiau, kad kūrinys su dėže taps pirmuoju mano keliaujančiu gyvuoju archyvu. Iškėliau sau tikslą jį atkurti kartu su jaunesnės kartos šokėjais ir menininkais.
Pirmiausia dirbau su Nadia Beugré iš Vakarų Afrikos, vėliau – su Marta Izquierdo Muñoz iš Ispanijos, o dabar – su Volmiru Cordeiro iš Brazilijos.
Svarbiausia, kad tai išlieka solo kūrinys: visi atlikėjai naudoja tą pačią dėžę ir tuos pačius rekvizitus, tačiau kiekvienas į jį atsineša savo kontekstą ir asmeninę istoriją. Vilniuje gaminame naują dėžę, nes ankstesnioji jau yra labai prastos būklės. (juokiasi)
Kodėl nusprendėte perduoti šį solo skirtingiems atlikėjams?
Deja, mano pačios šio kūrinio versija yra labai menkai dokumentuota – tuo metu archyvavimu beveik nesirūpinau. Todėl perdavimas kitiems atlikėjams man tapo būdu išlaikyti šį darbą gyvą.
Tai tarsi kūrinio perdavimas iš vyresnės kartos choreografo jaunesniajai – taip pat žmonėms, su kuriais dar neteko dirbti, bet su kuriais norėčiau susitikti kūryboje.
Man svarbu, kad darbas neliktų statiškas. Norėjau, kad jis nuolat kistų, kad į jį įsilietų skirtingos patirtys ir energijos. Manau, menininkai dažnai jaučiasi nežinantys, kur jie priklauso, o šis kūrinys kaip tik yra apie tai – jis skirtas visiems.
Todėl ir noriu jį pasiūlyti jaunesnei kartai: kad jie patirtų mano darbo metodą ir leistųsi į bendrą kūrybinę kelionę. Iš pradžių ji yra labai asmeniška, bet galiausiai tampa vieša, kai kūrinys pasiekia žiūrovus.
Šiandien kūrinį atlieka Volmiras Cordeiro. Kaip nutiko, kad pradėjote su juo dirbti? Ką Volmiras įnešė naujo į šį darbą?
Volmiras į mane kreipėsi po to, kai pamatė vieną iš kūrinio versijų, ir pasakė: „Norėčiau dalyvauti šiame projekte.“ Esu atvira bendradarbiavimui su skirtingais menininkais, todėl sutikau. Jis buvo pirmasis vyras, su kuriuo dirbau prie šio kūrinio, tad patirtis buvo visai kitokia.
Be to, jis labai aukštas, kilęs iš Brazilijos, todėl įneša savitą kontekstą ir patirtį, besiskiriančią nuo ankstesnių dviejų atlikėjų.
Nuotrauka – Jérôme Séron (c)
Kaip šis kūrinys, jūsų požiūriu, skiriasi nuo to, kurį sukūrėte 1994 m. Niujorke?
Jis neabejotinai išaugo, tačiau pagrindinė „dėžės kelionė“ – joje telpančios įvairios metaforos – iš esmės išliko ta pati, tik dabar atsiskleidžia skirtingais pavidalais.
Kita vertus, šiandien esu gerokai vyresnė ir atviresnė. Nebeduodu atlikėjams tikslių nurodymų, ką jie turi daryti. Vietoje to apibrėžiu tam tikrus rėmus ar parametrus, o tuomet dirbame jų viduje. Šiuose rėmuose suteikiu daug laisvės – taip kuriu visuose savo projektuose.
Pradėdama ne visada tiksliai žinau, kur viskas nuves. Tam tikra prasme esu improvizatorė – procesas kinta eigoje. Visada pradedu nuo kažko, bet leidžiu naujiems elementams įsilieti ir keisti pirminę idėją.
Norėčiau daugiau pakalbėti apie jūsų šaknis – jūs užaugote Pietų Afrikoje žydų šeimoje; jūsų tėvas buvo lietuvis, o mama – pusiau lenkė, pusiau lietuvė. Kaip jūsų šeima atsidūrė Pietų Afrikoje?
Mano tėvo šeima buvo gausi žydų šeima iš Lietuvos. Jie atvyko į Pietų Afriką tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, kai mano tėvui buvo dvylika. Lietuvoje tuo metu jau vyko pogromai, ir tai buvo viena iš priežasčių išvykti.
Lietuvoje šeima vertėsi ūkininkavimu, tačiau atvykę į Johanesburgą jie įkūrė didelį vaisių prekybos verslą.
Tuo laikotarpiu Pietų Afrika priėmė daug žydų. Manau, buvo gana akivaizdu, kad mūsų ten reikėjo – buvome baltaodžiai ir turėjome teisę balsuoti.
Kokie jūsų prisiminimai būnant žyde ir augant Pietų Afrikoje?
Mūsų šeima nebuvo religinga. Kai kurie tėvo giminaičiai – dėdės ir tetos – praktikavo judaizmą, tačiau mes – ne. Niekada iki galo nesijautėme pritampantys. Šeima buvo moderni, atvira, gana politiška ir nelabai laikėsi tradicinių nuostatų apie tai, ką vaikai turėtų ar neturėtų daryti.
Kai buvome visai maži, tėvai mane, mano brolį ir sesę keliems metams išsiuntė į žydų stovyklą. Ji buvo gana socialistinio pobūdžio, todėl ne itin religinga. Tam tikra prasme ji buvo artima sionizmui, nors tuo metu daug žydų organizacijų turėjo vienokią ar kitokią sionistinę kryptį.
Šioje stovykloje sutikau daug žydų intelektualų ir mąstytojų – visai kitokių, nei būčiau sutikusi tradicinėje religinėje aplinkoje.
Ar jautėtės kažkiek svetima būdama žyde Johanesburge?
Žinote, kai Lietuvos žydai pirmą kartą atvyko į Pietų Afriką, jie dažniausiai gyveno labai arti vienas kito. Mano tėvai ir jų draugai taip pat kūrėsi greta.
Kita vertus, su mumis neretai buvo elgiamasi gana priešiškai. Tačiau žydai turi ilgą savigynybos istoriją – tai matome ir šiandien, nors kartais ji pasireiškia sudėtingais ar net skaudžiais būdais. Dėl to daugelis išmoko išgyventi sudėtingomis sąlygomis ir prisitaikyti.
Neatsitiktinai daug žydų tapo gydytojais, teisininkais ar kitų profesijų atstovais – taip pamažu susiformavo stipri bendruomeninė ir profesinė infrastruktūra, kuri nuolat augo.
Ką žinote apie savo vardo kilmę? Ar Robyn Orlin gali būti sutrumpinta lietuviškos pavardės forma, ar tai nesusiję?
Esu beveik tikra, kad tai susiję, tačiau mūsų šeima kažkuriuo metu pakeitė pavardę, todėl nebežinau, kokia ji buvo anksčiau. Tuo laikotarpiu daug Lietuvos žydų šeimų keitė pavardes.
Mano senelio šeimoje buvo penki sūnūs, tačiau jis neišsaugojo visų dokumentų. Turiu tik keletą tėvo dokumentų apie jo atvykimą į Pietų Afriką ir vietovę, iš kurios buvo kilęs mano senelis, tačiau jie labai seni ir apgadinti.
Žinau, kad Durbane, KwaZulu-Natal regione, gyveno žmonių pavarde Orlinski, bet jie nebuvo kilę iš tos pačios vietovės kaip mūsų šeima. Tai iš esmės viskas, ką žinau. Ir, atvirai pasakius, net nežinau, ar šiandien Lietuvoje dar yra Orlinų.
Nuotrauka – Duy-Laurent Tran (c)
Kokias istorijas apie Lietuvą girdėjote augdama?
Įdomiausia tai, kad iš esmės negirdėjau jokių istorijų. Mano tėvas apie Lietuvą nekalbėjo. Senelis daug pasakodavo, bet jis nemokėjo anglų kalbos – kalbėjo jidiš ir, tikriausiai, šiek tiek rusiškai, todėl jo nesuprasdavau. Močiutė mirė, kai man buvo penkeri, tad ji nespėjo daug papasakoti. Tik žinojau, kad dalis mūsų šeimos neišgyveno.
Prisimenu, kad ilgą laiką neturėjome televizoriaus. Kai pagaliau jį įsigijome, vieną vakarą rodė reportažą apie konfliktus Lietuvoje. Paklausiau tėvo apie tai, bet jis tiesiog atsistojo ir išjungė televizorių. Galbūt tai jam buvo per skaudu – jo šeima juk pabėgo iš Lietuvos.
Apskritai žmonės, persikėlę į kitą šalį, prisitaiko. Mano senelis niekada neprarado ryšio su Lietuva, o jo jaunesnysis brolis tapo labai „pietų afrikietiškas“.
Vis dėlto mūsų namuose buvo išlikę kai kurie kultūriniai dalykai – valgėme tradicinį litvakų maistą. Senelis, pavyzdžiui, mėgo arbatą su uogiene.
Kartą bandžiau gauti lietuvišką pasą. Moteris, su kuria kalbėjau, sakė, kad jie žino apie mano šeimą, tačiau dokumentai buvo sunaikinti per gaisrą. Vis dėlto vienam mano giminaičiui anksčiau buvo pavykę gauti Lietuvos pasą – paklausiau, kaip tai įmanoma, bet aiškaus atsakymo negavau.
Tai bus jūsų pirmasis vizitas Lietuvoje. Ką tikitės čia atrasti?
Labai norėčiau nuvykti į vietą, iš kurios kilusi mano tėvo šeima – Siesikus, Ukmergės rajone. Žinau, kad ten yra pilis, ir norėčiau daugiau sužinoti apie tą kraštą.
Lietuva man labai įdomi, nors, deja, apie ją žinau nedaug.
