Nuotraukos – Domos Rimeikos
Penktadienio vakarą festivalio EDIT Klaipėda Street Art surengtame susitikime su gatvės menininkais A. Bran iš Lietuvos ir Seikon iš Lenkijos kalbėtasi apie menininkų kūrybinio kelio pradžią, vyriausybės poziciją į graffiti piešinius ant sienų dabar ir vos tik jiems atsiradus.
Seikon ką tik užbaigė grafinį piešinį ant Parodų rūmų. Paveldo apsaugos zonoje esančiam pastatui menininkas siekė suteikti subtilaus įdomumo, bet neišsišokti ir neužgožti aplinkos.
Lietuvoje žinomas menininkas Artiom Brancel (A. Bran) yra kilęs iš Klaipėdos, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. A. Bran meninė stilistika žaisminga, ryškių spalvų ir netikėta raiška. Šiuo metu menininkas piešia apleistą pastatą Liepų g. 75. Baltai perdažytas senas apgriuvęs pastatas tampa ryškiu ženklu savo aplinkoje, o nuotaikingi animaciniai piešiniai suteikia jam gyvumo.
Abu menininkai pasakojo apie savo pirmuosius darbus, kokie jie buvo, kaip jie pradėjo piešti ant sienų.
„Visą gyvenimą nesijaučiau geras menininkas, bet mokykloje gerai sekėsi piešti animaciją, paveikslėlius. Vėlyvaisiais 90-aisiais Lenkijoje buvo graffiti bumas. Mes, mokyklos vaikai, piešėm ant sienų, tyrinėjom miestą. Po mokyklos viskas pasikeitė, studijavau vaizduojamojo meno akademijoje“, – pasakojo Seikon.
„Aš pradėjau panašiai. Viskas prasidėjo nuo mokyklinių piešinių. Tuo metu gatvėse vyravo laukinė kultūra. Man legalūs grafičiai atrodė tiek pat įdomūs kaip ir nelegalūs. Buvo įdomu padaryti ką nors sudėtinga. Tuomet jautėme neapykantą iš visuomenės, bet tai turbūt buvo variklis, skatinęs nesustoti. Tai, kas buvo gera ir lengvai suprantama, man nebuvo įdomu“, – prisiminimais dalinosi A. Bran.
Koks tais laikais buvo vyriausybės požiūris į graffiti? Juk tada niekas dar nežinojo, kas tai yra. Sistema pasikeitė ir gatvės meno piešiniai tapo Vakarų idealų simboliu. Tuo metu graffiti galėjo būti netgi skatinamas vyriausybės?
„90-asiais niekas nevadino piešinių ant sienos graffiti, tai buvo savotiškas pankroko judėjimas. Piešėm antisisteminius piešinius, plakatus. Po to, kai 90-aisiais žlugo Sovietų sąjunga, graffiti ėmė teikti pozityvias emocijas, kaip ir hip-hopo muzika, skeitbordingas. Visos gatvės buvo nusėtos graffiti taga’is, žmonės ėmė jų neapkęsti, nes tai buvo savotiška miesto destrukcija, bet man tai teikia gražius prisiminimus“, – apie gatvės kultūrą 90-aisiais Lenkijoje pasakojo Seikon.
„Laikai keičiasi. Šiandien viskas ypač skaitmenizuota. Kartais pieši tik nuotraukai. Anksčiau piešdavai ant sienų, kad piešinį pamatytų daug žmonių, šiandien tereikia įkelti nuotrauką ir ji keliauja po visą pasaulį. Bet aš renkuosi realią mediją. Realus piešinio jausmas man labai svarbus, svarbu pajusti tekstūrą. Bet taip, laikai keičiasi“, – kalbėjo A. Bran.
Nuotraukos – Pauliaus Sadausko
Paklausti, kaip vertiną nesuderintą festivalio darbą ant Klaipėdos piliavietės rytinės kurtinos sienos, menininkai juo džiaugėsi ir gyrė autorių iš Italijos Tellas.
„Jis puikus, neturiu, ką daugiau pasakyti. Puikiai ten tinka. Užsienyje autorius yra labai garsus, žmonės kviečia jį piešti visame pasaulyje. Pastatai, ant kurių jis piešė, tampa labai populiarūs. Nesuprantu, kodėl čia iškilo problema. Piešinys gražus, puikiai dera su urbanistiniu kraštovaizdžiu, puikios spalvos, jo mintis ne agresyvi, žmonėms jis patinka!“, – stebėjosi A. Bran.
