Nuotrauka – Gedimino Gelgoto archyvo ©
Jo muzikos klausėsi popiežius Pranciškus, Dalai Lama, Norvegijos karalienė Sonja ir įvairių Europos šalių prezidentai. Dar būdamas devyniolikos, Gediminas Gelgotas subūrė savo ansamblį. Šiandien su juo jis koncertuoja prestižinėse pasaulio salėse – nuo Niujorko „Carnegie Hall“ iki Londono „St. Martin-in-the-Fields“ ir Nicos operos. Jo kūrinius transliuoja tarptautiniai klasikos kanalai, o kaip dirigentas jis vadovauja simfoniniams ir kameriniams orkestrams įvairiose šalyse.
Liepos 24-ąją Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyks išskirtinis pasirodymas – Gediminas Gelgotas pirmą kartą scenoje pasirodys vienas. Koncerte „Rekompozicijos“ skambės jo fortepijoninės miniatiūros, paremtos svarbiausiais kūrybos motyvais – nuo ankstyvųjų darbų iki naujausios kompozicijos „Vilniaus sarabanda“.
Fortepijonas Gelgotui visuomet buvo artimas, tačiau ilgą laiką jis jame ieškojo ne profesinės raiškos, o vidinės tylos. Muzika šiuo instrumentu gimdavo spontaniškai, improvizuojant – tai buvo veikla, kurią jis laikė tik sau.
„Atrodė, kad grojimas fortepijonu skirtas mano pačiam, kaip asmeninis ritualas. Ne koncertui, o tam, kas lieka namų erdvėje – privatu, neeksponuojama“, – dalijasi kūrėjas. Šiame koncerte jis kviečia publiką į tą vidinę teritoriją, kurios anksčiau niekada nerodė viešai.
Nuotraukos – Giuseppe Nuzzo Corso ©
Kristupo festivalio meno vadovė Jurgita Murauskienė sako, kad kiekvienas Gedimino pasirodymas tampa reiškiniu. Jo meninė laikysena peržengia įprastą koncertinę struktūrą – čia kiekvienas kūrinys tampa pozicija, savotišku klausimu žiūrovui: ką reiškia kūryba šiandien?
Anot jos, šis koncertas atsisako įprastos simfoninės jėgos ar ansamblinės energijos. Vietoj to, dėmesys sutelkiamas į vieną žmogų, vieną instrumentą ir vieną tylą, kuri gimsta tarp natų.
Gediminas Gelgotas niekuomet nesilaikė vienos estetikos – jo muzika nuolat balansuoja tarp klasikos ir šiuolaikinio meno lauko, tarp struktūros ir laisvės.
„Provokuoti – stiprus žodis. Bet jis man artimas. Muzika man svarbi ne tik kaip grožis, bet kaip galimybė sujudinti – vidinį žmogaus pasaulį, jo patogumą, jo sustabarėjusias nuostatas. Tokia muzika gali tapti veidrodžiu ar net sutrikdymu, iš kurio gimsta nauja sąmonė“, – kalba kompozitorius.
Programoje skambės miniatiūros, gimusios iš anksčiau sukurtų kompozicijų – jų temų, nuotaikų, emocinių branduolių. Tai tarsi antras žvilgsnis į jau pažįstamą pasaulį, tačiau dabar – iš kitos perspektyvos, brandesnio santykio, naujų patirčių.
Gelgotas sako, kad muzika keičiasi kartu su žmogumi. Net ta pati melodija po dešimtmečio skamba visiškai kitaip – ne dėl naktų, o dėl to, ką gyvenimas įneša į ją. Tokie kūriniai tampa savotišku vidinio augimo dienoraščiu.
„Rekompozicijos“ – tai ne tik fortepijoninis koncertas, bet ir kvietimas į klausymosi būseną. Čia girdima ne tik tai, kas grojama, bet ir tai, kas nutylima. Tai koncertas, kuriame kiekviena pauzė yra tiek pat reikšminga, kiek ir garsas.
Liepos 24-osios vakaras – tai akistata su muzikos šerdimi. Kai scenoje lieka tik žmogus ir jo garsas, atsiveria galimybė išgirsti tai, kas paprastai slypi fone – tikrumą, kurį atpažįstame ne galva, o visa esybe.
