Nuotraukos: fotografas, kuris bijo žmonių / ©SwO.
Neseniai iš gastrolių po Jungtines Valstijas sugrįžęs NI&Co – arba Gediminas Gelgotas ir New Ideas Chamber orchestra – atokvėpio Lietuvoje neieško ir ant natų stovo dedasi naujo kūrinio partitūrą.
Neseniai įrašę savo naująjį albumą „Music for Strings“, jau kitą savaitę, gruodžio 11 dieną Vilniaus rotušėje skambės dar neseniai Holivude skambėjusi orkestro programa, sužavėjusi ne tik minimalistinės muzikos gurmanus, bet ir kino bei muzikos industrijos atstovus.
Šviežiomis kelionių emocijomis ir stipria energija pulsuojantis pasirodymas, kaip ir kiekvienas NI&Co koncertas, žada klausytojui netikėtumų. Simfoniškumą įgausiantys Gedimino Gelgoto kūriniai šįkart senamiesčio erdvėje persipins su judesiu, vaidyba bei dainavimu.
Kompozitorius, SwO komandai leidęs įkišti nosį į repeticijų užkulisius, dalinasi įspūdžiais iš koncertinio turo už Atlanto bei pasakoja apie albumo gimimą ir įkvepiančias gyvenimo akimirkas.
Ką tik išleistas albumas „Music for Strings“. Kokios emocijos aplanko, leidybos darbams aprimus?
Iš pradžių būna sunku klausyti savo albumo, nuo jo atsitraukti ir į viską pasižiūrėti iš šono. Tačiau dabar atėjo ta stadija, kai visa tai tapo malonu ir džiugina. Be abejo, albumo išleidimas – labai geras jausmas, juk tai šiais laikais tapo vos ne retenybe. Manau, kiekvienam muzikantui išleisto albumo reikšmė – tai tam tikro etapo apibendrinimas. Tai būna tarsi atskaitos taškas. Tada, aišku, supranti, kad reikia naujų programų, naujų kūrinių.
Dar labai svarbu paminėti, kad šį kartą albumą įrašinėjome Hamburge, įrašų studijoje, kurioje yra naudojamos labai aukštos ir pažangios technologijos. Prieš tai esamę išleidę vieną plokštelę Lietuvoje. Visi sakydavo: „ai, čia įrašas. Reikia girdėt jūsų muziką gyvai“. Iš tiesų šis albumas, klausomas per gerą aparatūrą garsiai, turėtų perduoti tai, kas girdima koncerte. Jame visa garsinė estetika labai gerai užfiksuota, nes ir mikrofonai buvo panaudoti naujausi.
Kalbi apie etapus. Apie ką yra šis albumas?
Jame sudėjome ryškius minimalistinius kūrinius. Visi daugiau tylūs, skirti susimąstymui. Tai – labiau erdvinė muzika. Albume yra šiek tiek veiksmo, bet aš įsivaizduoju, kad žmogui jo būtų smagiausia klausyti prieš darbą, einant gatve, arba ryte geriant kavą, nes, vienaip ar kitaip, jis toks… geros nuotaikos, šiltas ir labai užpildantis.
Kuo albumas tau svarbus asmeniškai?
Jame yra mano keturi kūriniai. Pakankamai sunku pasakyti, nes albume yra tokie kūriniai, kuriuos sukūriau ir 2011 metais, netgi 2010–ais ir 2009–ais metais.
Kas buvo sunkiausia viso kūrybinio proceso metu?
Manau, kad mums sunkiausias buvo pats įrašymo momentas. Nes į Hamburgą atskridom tik dėl albumo ir tik dviem parom, per kurias turėjome įrašyti vieną valandą muzikos. Pirmą kartą patekome į tokio aukšto lygio įrašų studiją ir garso režisieriai, kurie su mumis ten dirbo, bendravimas ir visa situacija buvo tokio rimtumo, kad tiesiog neįstengėme nugalėti įtampos. Viskas baigėsi taip, kad pirmą dieną, nors ir įrašėme gana nemažai, bet, atėjus antrai, buvome kur kas labiau atsipalaidavę ir pradėjome ne tik įrašinėti trūkstamą medžiagą, bet ir perrašinėti vakar įrašytą.
„Music for Strings“ buvo apibūdintas kaip New Simplicity muzikos krypties albumas. Ko ieškai šiandieninėje muzikoje?
Galbūt šį apibūdinimą pasirinkome dėl to, kad New Simplicity krypties kompozitoriai, kaip ir mūsų albume įrašytas Morten Lauridsen, nusigręžia nuo komplikuoto meno. Manau, kad tarp kompozitorių vyrauja dvi tendencijos: vienų muzikinė kalba yra labai komplikuota ir į visą muzikos meną jie žvelgia gana sudėtingai, tad klausytojas jau turi pažinti muzikos meną, kad galėtų jų kūrybą suprasti, tuo tarpu kiti, pavyzdžiui, New Simplicity judėjimo atstovai, linkę į paprastumą, grynesnes formas. Jie tarsi atsiriboja nuo pasaulinių nesutarimų, muzikinių kalbų ir tiesiog kuria tai, kas gražu, malonu, o specialiai kuriamas modernumas nebūtinai yra kertinis jų kūrybos elementas. Muzika gali skambėti moderniai ir nenaudojant daug aliteracijų ar disonansų.
Į jūsų albumą įtraukti ir kitų kompozitorių kūriniai. Kaip jie buvo atrinkti?
Į albumus visuomet įtraukiu kitų kompozitorių kūrinius, kaip ir į mūsų repertuarą. Noriu, kad šiame būtų tik 50 ar 70 procentų mano paties muzikos, nes klausytojus norime dar ir supažindinti su muzika, kurią patys labai mėgstame. Tai yra tokios muzikos kryptys, kaip minimalizmas, naujasis paprastumas ir šie kompozitoriai: Arvo Pärt, Philip Glass, jau minėtas Morten Lauridsen. Šie kūrėjai įkvepia, pažadiną kūrybą manyje.
Albumą pristatėte Gedimino Griškevičiaus inicijuotame projekte „Prancūzparkis“, K. Sirvydo skvere su apšviestais fontanais. Kodėl pasirinkote būtent tokį albumo pristatymą?
Tai lėmė grynas atsitiktinumas! Taip jau nutinka, kai ko nors ieškai ir staiga atsiranda puikus sprendimas. Kaip tik galvojau, kur galima būtų pristatyti albumą ir jau buvau benuleidžiantis rankas, nes norėjau ko nors labai išskirtinio. Tuomet man paskambino Gediminas. Iš pradžių abejojau, ar mes su orkestru galėsime „pasirašyti“ tokiai idėjai, nes buvome labai užimti, bet po to supratau, jog tai – puiki galimybė ir priemonė pristatymui. Buvo pasakiškas malonumas groti apšviestame fontane, kuris mirguliavo visomis spalvomis. Susirinko daugybė žmonių, o garsas sklido visu senamiesčiu; man tai – labai įsimintinas vakaras.
Neseniai grįžote iš gastrolių po JAV. Tris savaites koncertavote Vašingtone, Los Andžele, Niujorke. Jūsų muziką išgirdo muzikos ir filmų verslų atstovai, žmonės, parenkantys garso takelius Holivudo kino produkcijai. Anksčiau minėjai, kad užmezgėte ir lemtingų ryšių. Ar tai susiję su filmais?
Taip. Esu jau rašęs muziką kinui. Man tai labai patiko ir asmeniškai, kaip kompozitorius, žadu bendradarbiauti su kino industrija ir toliau ne tik Lietuvoje, bet ir JAV.
Pačiam NI&Co tas išvykimas buvo labai svarbus. Užmezgėm daug ryšių, kuriuos dabar palaikom, vystom ir ateityje, manau, turėtumėm nukreipti savo veiklą netgi kiek kita linkme. Grojant Amerikoje supratome, kaip atvirai jie mus priima, kaip supranta mūsų muziką, kad jiems jos reikia. Nes Europa, manau, yra linkusi daugiau į intelektualų, komplikuotą meną. Nors minimalizmas pamažu skinasi kelią ir čia, tačiau užgimė jis Amerikoje, ten išsivystė, tad ten ir liko labiausiai suprantamas. Pasirodymų metu jaučiau, kad diriguoju ir, artėjant kulminacijai, žmonės už nugaros tiesiog aikčioja, juokiasi, šūkauja… Jie tuo mėgaujasi ir supranta, ką tu darai. Tarsi skaitytų knygą jiems gerai žinoma kalba.
Kuo artėjantis koncertas bus ypatingas?
Šis koncertas ypatingas tuo, jog grosime medley – vientisą, beveik valandos trukmės kompoziciją, sudarytą iš mano kūrinių. Tai bus tarytum vienas kūrinys, simfonija su judesiu, vaidyba, dainavimu. Prieš kelias savaites su ta pačia programa grojome Holivude ir dabar šią programą atvežėme į Lietuvą, – tai šviežiai surepetuotas ir stiprus energijos užtaisas. Taip pat, šis koncertas ypatingas tuo, jog jo metu bus pagerbtas kompozitorius John Tavener, neseniai palikęs šį pasaulį. Jo atminimui sugrosime ištrauką iš labai populiaraus Tavener kūrinio „Apsauganti skraistė“, o violončelės partijos solo grieš violončelininkas Justas Kulikauskas.
Nuoširdus pokalbis su Gediminu ir šiurpuliukai, nuėję kūnu suskambus pirmosioms repeticijos natoms, nuteikė nekantriam ateinančio trečiadienio laukimui. Susitiksime?
