Nuotrauka – Rusnė Šimulynaitė © Roma Salė (Mikalauskytė), III – ioji dimensija, 2024.
Rudens pradžia Lietuvoje šiemet žymima ne galerijose ar muziejuose, o miestų požemiuose, fortifikacijose ir pramoninėse struktūrose. (AV17) galerija pristato projektą, kuriame trys jaunosios kartos menininkės – Elena Laurinavičiūtė, Roma Salė ir Urtė Janus – savo kūrybą iškelia į vietas, kur meno paprastai nesitikima sutikti. Šios erdvės nėra neutralios: jos pačios talpina atmintį, sukuria specifinę akustiką, o jų architektūra diktuoja kūrinių patyrimo būdus. Tokia strategija atspindi platesnes šiuolaikinio meno tendencijas, kai menas vis dažniau palieka baltą galerijos sieną ir jungiasi su aplinka, istorija, bendruomenėmis.
Vilniaus Liepkalnio vandens saugykloje pristatoma Laurinavičiūtės ir Salės paroda „Low Frequency Memory“ siūlo klausytis ir žiūrėti kitaip. Garsas ir šviesa čia tampa priemonėmis tyrinėti nematomus dažnius, atminties sluoksnius bei kaitos būsenas. Akustinė erdvė veikia kaip kūrinio dalis, o jos aidai kuria gyvą garsinį kūną. Šviesos objektai reflektuoja vietos istoriją ir paverčia požeminę saugyklą tarsi pasąmonės struktūra, kurioje saugomi nematomi prisiminimai.
Nuotrauka – Mindaugas Černiauskas © Elena Laurinavičiūtė, Protėvių dronai, 2025.
Kaune, tvirtovės IV forte, Salė pratęsia šviesos tyrinėjimus parodoje „Alternatyvios istorijos“. Remdamasi mokslo teorijomis apie paralelines tikroves, ji konstruoja menamą portalą, kuris kviečia permąstyti laiką ir istorijos interpretacijas. Čia menas tampa ne tik estetine patirtimi, bet ir filosofine laboratorija, kurioje žiūrovas kviečiamas tapti aktyvia proceso dalimi.
Panevėžio vandens rezervuare instaliacija „Tekantys kūnai“ sukurta Urtės Janus. Vanduo, cheminė jo sudėtis ir vietos istorija tampa atspirties tašku interaktyviam kūriniui, nagrinėjančiam gyvojo ir negyvojo pasaulių santykius. Rezervuaras čia virsta tarpine erdve, kur žiūrovas susiduria su laikinumo, porėtumo ir pralaidumo temomis. Tai meno patirtis, kurioje kūnas, medžiaga ir aplinka susijungia į vieną organizmą.
Tokios parodos rodo, kaip šiuolaikinis menas laimi perkeldamas kūrinius į netradicines erdves. Visų pirma, jis įgyja galimybę išplėsti žiūrovo suvokimo lauką – išėjimas iš galerijos į istorinį fortą ar požeminį rezervuarą sukuria nepakartojamą atmosferą, kurios negalima atkartoti neutralioje erdvėje. Antra, pats menas tampa daugiasluoksnis: erdvės istorija, jos architektūra ir net fizinės savybės – akustika, temperatūra, drėgmė – pradeda formuoti kūrinį. Tai reiškia, kad kiekviena paroda yra ne tik apie meną, bet ir apie vietą, kuri ją talpina.
Nuotrauka – Rusnė Šimulynaitė © Roma Salė (Mikalauskytė), III – ioji dimensija, 2024.
Europoje tokios praktikos – gana ryški tendencija. Vokietijoje, Italijoje ar Didžiojoje Britanijoje menininkai dažnai renkasi industrinius pastatus, apleistus fabrikus ar gamtos peizažus, siekdami praplėsti meno lauką ir priartinti jį prie kasdienybės. Lietuvoje šis projektas tampa svarbiu ženklu, kad jaunoji kūrėjų karta sąmoningai jungiasi prie tarptautinių diskursų, bet kartu išsaugo lokalų atspalvį. Liepkalnio vandens saugykla, Kauno fortas ar Panevėžio rezervuaras nėra atsitiktiniai fonai – jie yra mūsų istorijos ir identiteto dalis, kurią menininkės transformuoja į šiuolaikines patirtis.
Tai ne tik estetikos klausimas, bet ir kultūrinė strategija. Šiuolaikinis menas, išsikeldamas į netikėtas vietas, geba įtraukti platesnę auditoriją, sukelti diskusijas apie miesto atmintį, ekologiją, laikinumą. Jis tampa įrankiu, kuris padeda naujai pažvelgti į mus supančią aplinką, o tuo pačiu – į save.
Šį rudens projektą galima vadinti tiltu tarp lokalaus ir globalaus meno lauko. Lietuvoje jis praplečia supratimą apie meno galimybes, o tarptautiniame kontekste įrodo, kad mūsų jaunoji kūrėjų karta geba kalbėti universalia vizualine kalba, aktualia visoje Europoje.
Šį projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
