Menu
 
 

„Jonas & Lander“: „Neperskaitę šio pokalbio, nesuprasite mūsų spektaklio žinutės“

2021 07 16  15:38  |  Pokalbiai

„Jonas & Lander“: „Neperskaitę šio pokalbio, nesuprasite mūsų spektaklio žinutės“

Nuotrauka – Bruno Simao ©

Portugalų Jono Lopes ir Landerio Patricko duetas į Lietuvą atvyksta ketvirtą, o „Naujajame Baltijos šokyje“ pasirodys antrą kartą. „Mylime Lietuvą ir jaučiame ypatingą ryšį su jos žmonėmis,“ – sako šokio menininkai. Šį kartą festivalyje „Jonas & Lander“ pristatys ypatingą pasirodymą – spektakliu virstančią instaliaciją „Atsiskaitymas tik grynais“. Įdomu tai, kad, anot kūrėjų, tikrąją pasirodymo žinutę „perskaityti“ gali būti sudėtinga, mat jame tvyranti nuotaika daug linksmesnė nei po ja slypinčios idėjos. „Linksmai kalbėti apie liūdnus dalykus įprasta mūsų kultūroje,“ – teigia festivalio svečiai ir išpasakoja viską, kas slypi po pasirodymu su šypsenomis, muzika ir vieno euro monetomis varomais arkliais.

Kaip judu susipažinote ir kas paskatino kurti kartu?

Lander Patrick: Susidraugavome  dar besimokydami aukštojoje šokio mokykloje Portugalijoje. Tai ir sujungė mus bendram darbui.

Jonas Lopes: Kai susipažinome, Landeris  buvo bebaigiantis šokio kursą, o aš –  tik pradedantis.  Tada apie šokio pasaulį dar nieko nežinojau, tačiau Landeris pakvietė mane prisijungti prie savo kūrybinio projekto. Nuo to laiko – nuo 2011-ųjų – kuriame kartu. 

Jūsų biografijoje galima rasti itin smagių karjeros ir gyvenimo detalių. Pavyzdžiui, kad kurį laiką kartu gyvenote autobusiuke su katinu, o vėliau persikėlėte į prabangų namą ir kaip naminį gyvūnėlį auginote mažą paršiuką. Ar galite papasakoti daugiau apie šiuos savo nuotykius?

P. : Laikas po mokslų baigimo visada yra sudėtingas – tai karjeros krypties paieškų metas, kai žinai, kad teks padirbėti laisvai samdomu šokėju. Pamanėme, kad būtų puiku, jei kurį laiką nereikėtų mokėti nuomos, taip pat žavėjo galimybė bet kada nubusti prie jūros ar kalnuose. Taigi, pasirodėme šokio konkurse Serbijoje, jį laimėjome ir už laimėtus pinigus įsigijome kelioninį autobusiuką. Jame pragyvenome dvejus metus.

Gyvenimas autobusiuke buvo sunkesnis nei įsivaizdavome. Autobusiukas buvo labai senas ir jo remontui teko išleisti daug pinigų. Turbūt tiek pat, kiek planavome sutaupyti nesinuomodami buto (juokiasi). Prisidėjo ir tai, kad nė vienas gerai neišmanome automobilių – keletą kartų  motoras dirbo visiškai be tepalo. Tačiau patirtis buvo labai smagi!

„Jonas & Lander“: „Neperskaitę šio pokalbio, nesuprasite mūsų spektaklio žinutės“

Landeris Patrickas ir augintinė Madam. Nuotrauka – pašnekovų archyvo koliažas ©

Ar tas pats autobusiukas tapdavo ir jūsų gastrolių transportu?

P.: Taip, juo važiuodavome į savo pasirodymus, o vėliau ten pat nakvodavome. Jei sugesdavo – palikdavome taisyti, o patys miegodavome mechaniko autoservise.

Kaip jums šovė į galvą namuose auginti paršelį?

P.: Kiaulės yra nuostabaus mielumo gyvūnai, todėl norėjome pabandyti vieną auginti patys. Tuo metu gyvenome didžiuliame name, kuriame rengdavome fado muzikos vakarus. Ten gyveno ir mūsų paršelis. 

Darbas kūrybiniame duete gali būti ne tik įdomus, bet ir sudėtingas. Su kokiais iššūkiais susiduriate, tiek laiko dirbdami kartu?

P.: Manau, sunkiausia yra pastebėti ir įsivardinti problemas bei rasti būdą joms spręsti. Reikia strategijos, kaip sujungti dvejas skirtingas smegenis vienam tikslui.

Apskritai, dirbdami stengiamės išlaikyti tiriamąjį mąstymą – abu norime išbandyti skirtingus dalykus, todėl lyg kokie chemikai laboratorijoje ieškome,  kaip visi ingredientai galėtų suveikti drauge ir galutinis variantas nebūtų nuodai.

L.: Aišku, sudėtinga, kai visas tavo gyvenimas yra atiduotas menui. Sunku nesumaišyti darbo ir asmeninio gyvenimo.

„Jonas & Lander“: „Neperskaitę šio pokalbio, nesuprasite mūsų spektaklio žinutės“

Nuotrauka – Bruno Simao ©

Į „Naująjį Baltijos šokį“ atvykstate su kūriniu „Atsiskaitymas tik grynais“ (Coin Operated), kuriame žiūrovai dalyvauja, mesdami euro monetas į arklių skulptūras, ant kurių sėdite. Kaip jums kilo ši idėja?

L.: Idėja atėjo iš animacinio serialo „Family Guy“. Vienoje serijoje veikėjas Stewie nusiperka daugybę monetomis varomų arklių. Pagalvojome, kad tai būtų įdomi idėja spektakliui. Tada pradėjome analizuoti arklio vaidmenį mūsų visuomenėje ir šių gyvūnų išnaudojimą, tam tikrą vergovę. Žiūrint spektaklį to neįmanoma suprasti, bet per visą pasirodymo laiką paliečiame skirtingus arklio vaidmenis žmonių pasaulyje. 

P: Šį kūrinį pirmą kartą pristatėme BoCA šiuolaikinio meno bienalėje Portugalijoje. Jie mus pakvietė sukurti pasirodymą neteatrinėje erdvėje. Tai atvėrė mums duris tyrinėti kitokio tipo kūrinį, kurti netradicinėje vietoje. Juk kartais būtina išlįsti iš teatro scenos. Tąkart pasirinkome Lisabonoje veikiantį karietų muziejų. Paradoksalu, tačiau jame nebuvo nė vienos užuominos apie karietas traukiančius arklius.

Kadangi spektaklio metu naudojamos monetos, veiksmas keičiasi, jas įmetus į skulptūras, pasirodymo dalys tarsi perkamos, norisi klausti, ar vartotojiškas elgesys irgi yra tarp temų, kurias norite atskleisti?

P.: Spektaklyje yra tam tikras kapitalizmo temų sluoksnis, tačiau dėmesio centre vis tiek lieka pagrindinė tema – kažkada laukiniu buvusio gyvūno prisijaukinimas ir išnaudojimas. Arklys – gyvūnas, kurį žmogus išnaudoja turbūt įvairiausiai. Mes siekiame pažvelgti ir į platesnę – laukinės gamtos – temą. Šiandien pasaulyje dominuoja  žmogus. Galia yra jo rankose. Nyksta laukinė gamta, laukiniai gyvūnai, mažėja biologinė įvairovė. 

L.: Besigilindami į šią temą, taip pat supratome, koks įprastas mums žmogaus ant arklio įvaizdis. Net graikų mitologijoje egzistuojantis kentauras turi apatinę arklio ir viršutinę žmogaus dalį. 

„Jonas & Lander“: „Neperskaitę šio pokalbio, nesuprasite mūsų spektaklio žinutės“

Nuotrauka – Bruno Simao ©

Šiame kūrinyje svarbus vaidmuo atitenka auditorijai, nuo kurios prasideda visas veiksmas. Ar tai reiškia, kad  spektaklis kaskart būna skirtingas?

L.: Nors kai kurios dalys nekeičiamos, kiekvieną kartą pasirodymas kažkuo kitoks. Jei monetos neįmestų niekas, pasirodymas net neįvyktų. Taip dar nėra nutikę, tačiau kartais žiūrovai neįsitraukia gana ilgai ir kurią nors vieną sceną turime tęsti ilgiau, nei įsivaizdavome. 

P.: Nuo žiūrovų įsitraukimo ir jų veiksmų priklauso tai, ką jie išvys. Jei vienu metu veiks tik vienas arklys, auditorija matys tik vieną pasirodymo dalį. Pavyzdžiui, tuo metu grosiu gitara, tačiau ant kito, nejudančio arklio sėdintis Jonas negalės dainuoti. 

Kodėl jums apskritai svarbi gyvūnų išnaudojimo tema? Galbūt užsiimate ir kitokiu aktyvizmu šioje srityje?

P.: Esu porą kartų aukojęs pinigų gyvūnų apsaugos organizacijoms, tačiau neužsiimame aktyvizmu. Tik mažiname suvartojamos mėsos kiekį. O tema svarbi todėl, kad gyvūnų industrializaciją galima vadinti šių dienų vergove. Europiečiai Afrikos ir Pietų Amerikos žmonių vergovę grindė tuo, kad jie neva prastesni, žemesnės klasės, negebantys jausti tiek jausmų, kaip kiti. Dabar tie patys argumentai egzistuoja gyvūnų išnaudojimo procesuose. Negalvojama apie tai, kad dauguma žinduolių turi kompleksines šeimos santykių sistemas. Ar žinojote, kad karvės yra ypatingai socialūs gyvūnai ir net turi populiariausią karvę savo grupėje? Arkliai, kiaulės – taip pat.

Kai patys auginome kiaulę, kurios vardas buvo Madam, leisdavome su ja daug laiko, ji su mumis net miegodavo lovoje. Ilgainiui pradėjome pastebėti vis daugiau Madam ir žmogaus panašumų. Aiškiai jautėsi jos emocinis intelektas. Kai padarydavo ką nors blogo, pavyzdžiui suvalgydavo šiukšles, iškart nutaisydavo mieliausią savo snukutį, tikėdamasi, kad nepyksime. 

L.: Iš tiesų, tie, kas nepaskaitys šio interviu, turbūt „neperskaitys“ mūsų nešamos žinutės spektaklio metu. 

Kodėl?

P.: Kūrinys turi humoro, tam tikro lengvumo ir šviesos. Todėl kartais žiūrovams gali būti sunku gauti mūsų siunčiamą žinutę. Manau, tai būdinga mūsų kultūrai. Brazilijoje įprasta apie liūdnus dalykus kalbėti linksmai. (Landeris Patrickas gimė Brazilijoje – aut. past.) Pavyzdžiui, sambos dainų žodžiai dažnai liūdni, beviltiški, tačiau ritmas, perkusija skamba smagiai, kviečia šokti. Turbūt toks kalbėjimo būdas yra mūsų genuose.

Lietuvoje lankysitės jau ketvirtą kartą. Koks jausmas čia sugrįžti?  Ko Lietuvoje labiausiai pasiilgote?

P.: Jei galėčiau, atvažiuočiau čia kasmet, labai myliu Lietuvą. Nežinau kodėl, bet jaučiu su šia šalimi itin artimą ryšį. Puikiai suprantu lietuvius, jų humoro jausmą, lengvą bendravimą. Aišku, labiausiai kalbu apie Vilnių. Šiemet pirmą kartą keliausime ir po kitus Lietuvos miestus. 

L.: Vilniaus dydis ir kraštovaizdis taip pat nuostabus. Šįkart planuojame virš miesto skristi oro balionu.

Dueto „Jonas & Lander“ pasirodymas „Atsiskaitymas tik grynais“ vyks liepos 22 ir 23 d. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, liepos  24 d. Šiaulių dailės galerijoje, Medijų meno festivalyje „Enter“ ir liepos 25 d. Molėtų viešosios bibliotekos konferencijų salėje.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Kauno bienalė

DNO