Nuotraukos – Be kompanijos archyvo ©
Rugsėjo 22–27 dienomis Vilnius taps gyvu socialiniu audiniu – miesto aikštės, skverai ir parkai virs meninėmis laboratorijomis, kuriose kūnas, balsas ir emocijos išsiplės už įprastų meno institucijų ribų. Meninių akcijų savaitė (MAS’25), kurią organizuoja nepriklausoma šokio organizacija „Be kompanijos“, šiemet kalba apie tai, kas dažnai nutylima: krizę kaip šansą.
„Krizė – tai ne tik lūžis ar grėsmė, bet galimybė keistis, perklausti ir perkurti santykį su savimi bei pasauliu. Šiandien jaučiame tiek politinį, tiek kūrybinį persisotinimą, todėl mums svarbu sugrąžinti meną į gatvę – ten, kur jis vėl tampa gyvas ir tikras,“ – sako festivalio meno vadovės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė.
Pradžia: vakarienė po atviru dangumi
Savaitę atidarys Pauliaus Markevičiaus performansas Not the last supper (rugsėjo 22 d., 18:05–20:00, Lukiškių aikštė). Dvidešimt nepažįstamų žmonių sės prie vieno stalo, o vakarienės meniu, sudarytas iš Ukrainos, Palestinos, Lietuvos ir Izraelio patiekalų, taps simboliniu dialogu tarp kultūrų, karo ir taikos, atstumo bei artumo. Tai ne tik bendras valgymas – tai meninė respublika, kurioje maistas, žodžiai ir tyla susilieja į vieną veiksmą.
Po atidarymo festivalis išsiskleis po visą miestą.
Rugsėjo 23 d., P. Cvirkos skvere, Aurelija Jakimavičiūtė ir Beatričė Mažintaitė performanse This Is Not An Invitation kalbės apie jauno kūno seksualizaciją ir visuomenės įprotį kasdienius gestus paversti klaidingais signalais.
Rugsėjo 24 d., prie Medeinės skulptūros (Stiklių g. 6A), Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė pristatys akciją Hit me baby one more time, primenančią apie Stambulo konvencijos delsimo pasekmes ir klausiančią – „kas mus gins, jei ne mes pačios?“
Rugsėjo 25 d., Katedros aikštėje, Oksana Griaznova trijų valandų performanse Under the Sun. Extended versionžengs žingsnius vieno kvadratinio metro plote – įstrigimo, pasikartojimo ir stagnacijos meditacijoje.
Balsai, kurie išlaisvina
Kai kurie festivalio kūriniai kviečia į asmeninį dialogą su savimi. Britų menininkas Bush Hartshorn performanse Tell Daddy (rugsėjo 23, 25 ir 27 d.) suteiks praeiviams galimybę pasakyti tai, ko niekada neišdrįso ištarti savo tėvui.
Tuo tarpu Triin Kauber (Estija) ir Martyna Grinevskė rugsėjo 26 d. K. Sirvydo skvere kvies į CrySis – bendrą verkimo ritualą, lydimą Verkimo manifesto. Verkimas čia tampa ne silpnumo, o bendro trapumo ir išsilaisvinimo forma.
Festivalį užbaigs Stella Geppert (Vokietija) akcija Morning Moon Bernardinų sode (rugsėjo 27 d.). Kartu su LMTA šokio studentėmis menininkė tyrinės kvėpavimo, judesio ir garso sąveiką, kur kūnas taps planetinių ritmų ir vidinių būsenų rezonansu.
Karo ir nerimo fone festivalis pristato ir Evaldo Aleknos kūrinį Bomb-free sky. Kasdien prieš meninius vyksmus penkias minutes Vilniaus viešosiose erdvėse skambės moliniai paukščių balsus imituojantys instrumentai – kolektyvinė malda už taikų dangų.
Po kiekvienos dienos performansų žiūrovai kviečiami į diskusijas „Opera Social House“, kurias moderuos menininkai Inga Galinytė ir Denisas Kolomyckis. Savaitę užbaigs bendrystės vakarėlis su DJ Gediminu Rimeika – atsipalaidavimo, iškvėpimo ir naujo įkvėpimo erdvė.
„Krizė – tai vieta, kurioje įvyksta pasikeitimas“, – sako festivalio komanda. Meninių akcijų savaitė kviečia pažvelgti į nestabilumą kaip kūrybinį potencialą, o ne grėsmę. Miesto erdvės čia virsta gyvu dialogu tarp kūno, emocijos, politikos ir kasdienybės.
Tai savaitė, kurioje menas tampa socialine praktika, o krizė – ne pabaiga, o naujas kvėpavimas.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Partneriai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio katedra, Vilniaus miesto savivaldybė, Opera Social House, Kalba Plytos ir „Vytautas“ mineralinis vanduo.
