Menu
 
 

„Naujojo Baltijos šokio“ atidaryme – čekų menininko pasirodymas po atviru dangumi

2020 07 17  16:27  |  Pokalbiai

„Naujojo Baltijos šokio“ atidaryme – čekų menininko pasirodymas po atviru dangumi

Nuotraukos – „Naujojo Baltijos šokio“ asmeninio archyvo ©

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ savo ištikimiems gerbėjams ir tiems, kurie galbūt dar nėra atradę šokio pasaulio, dovanoja išskirtinę vasaros šokio programą ir jau liepos 18–22 d. Kauno rajone ir Vilniuje kviečia į jaunojo čekų menininko Viktoro Černický nenuspėjamą ir žaismingą šokio spektaklį „Pli“.

Černický kūriniai išsidėsto ant plonytės linijos tarp šokio, performanso, cirko ir fizinio teatro. Tai atspindi ir jo naujausias kūrinys „Pli“, kurį sudaro 22 konferencijų kėdės, įkyrus ritmas ir vienas viskam pasiryžęs žmogus.

Ant mažos platformos V. Černický ryžtingai neria į sunkiai nusakomą Visatos kūrimo, perkūrimo ir dekonstrukcijos darbą. Rezultatas – Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo barokine filosofija paremtas sąmojingas ir žaismingas monospektaklis, fizinė begalinės žmogiškosios dinamikos, kantrybės ir siekių metafora, net ir įprasčiausius objektus paverčianti neįtikimais architektūros kūriniais.

Monospektaklis „Pli“, debiutavęs po dvejų metų darbo 2018 m. lapkritį, buvo įvertintas „Čekijos šokio platformos 2019“ auditorijos ir pagrindiniu prizais. „Theatre News Award 2019“ V. Černický buvo nominuotas „Šokio ir judesio kategorijoje“ už koncepciją ir choreografiją. Taip pat su šiuo spektakliu V. Černický buvo atrinktas pasirodyti ir tarptautinėje „Aerowaves Twenty20“ programoje.

Ateinančias keturias dienas po atviru dangumi Kauno rajone (Raudondvario dvaro kieme, Garliavos „Kaimynystės“ parke) ir Vilniuje (prezidentūros kieme) jaunojo čekų kūrėjo darbą „Pli“ nemokamai galėsite išvysti ir jūs. O dabar kviečiame į trumpą pažintį su Viktoru ir jo naujuoju spektakliu.

Kokią pagrindinę idėją siekiate atskleisti, parodyti savo spektaklyje „Pli“?

Man svarbu, kad kūrinys būtų skaidrus ir visi matytume kortas, kuriomis žaidžiame. Spektaklio pradžioje viskas išryškėja, esmė nuo žiūrovų nėra paslėpta, nėra jokių triukų – pagrindinis dėmesys skiriamas kūrinio ypatybėms, operacinėms funkcijoms.

Idėjos kyla iš ten, bet jos kyla ieškančiųjų mintyse. Po vieno darbo pristatymo kalbėjau su vyru, kuris man pasakė, kad jis žinojo, jog yra atviros durys nerti giliau į idėjas, ir viskas, ko jam reikėjo, tai pamatyti tas duris. Sprendimas jas atidaryti buvo paliktas jam pačiam. Manau, geriau ir nepasakyčiau: svarbu, kad publika pamatytų atvertas duris, kvietimą, o tada nuspręstų, kaip toli ji nori eiti. Vis dėlto kiekviena plokštuma turi veikti kaip visuma, kitaip visa konstrukcija sugrius.

Ką reiškia šis trijų raidžių spektaklio pavadinimas?

Į šį klausimą yra keletas atsakymų. Vienas jų – kad aš pasiskolinau pavadinimą iš Gilles’o Deleuze’o knygos „Pli“, kur jis aprašo baroko epochą, remdamasis baroko filosofu Gottfriedu Wilhelmu Leibnizu. Deleuze’as sluoksnį laiko pagrindiniu terminu ir atsispirdamas nuo jo perpasakoja visą to laikotarpio estetiką ir požiūrį į gyvenimą, priešindamas su šiandiena.

Kitas atsakymas – kad, sukūrus pirmąjį solo spektaklį „Parolapolea“, kuriame daugiausia dirbau su strypais ir tiesiomis linijomis, mane patraukė mintis sukurti kūrinį, kurio pagrindu taptų kreivės, sluoksniai, sulenktos linijos.

Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus atsakymas, – „plié“ yra klasikinio baleto terminas, kai sulenkiami keliai. Man tai buvo įdomu, palyginti su judesiu, kurį sukuriu savo kūrinyje.

„Naujojo Baltijos šokio“ atidaryme – čekų menininko pasirodymas po atviru dangumi

Kodėl šiam spektakliui pasirinkote konferencijų kėdes ir kodėl būtent 22? Koks čia jų vaidmuo?

Gal pradėsiu truputį papasakodamas apie savo kūrybinį procesą. Kurdamas neturiu jokių išankstinių nuostatų. Kai įžengiu į studiją, net neįsivaizduoju, kaip atrodys būsimasis spektaklis. Tai, kas mane domina, klausimus ir vaizdinius perkeliu į sceną ir žiūriu, ar jie veikia, o tada laukiu akimirkos, kai kas nors pradės vykti. Kartais būna savaičių, kai iš tikrųjų nieko neišeina, bet būna dienų, kai viskas įgauna prasmę, tada prikuriu daug medžiagos. Tad svarbiausia yra ateiti į studiją ir dirbti, kol tai, ką darai, įgaus prasmę. Aš taip pat daug skaitau.

Kalbant apie šį spektaklį, pirmus šešis jo kūrimo mėnesius kėdžių jame taip, kaip jos yra dabar, nė nebuvo. Bet jos visada buvo šalia manęs ir vienu metu įtraukiau jas į kūrybos procesą. Po to, kai susiejau ryšį tarp Leibnizo, baroko, pastangų, ritmo ir kreivių, pradėjau matyti ankstesnių veiksmų su kėdėmis atspindį. Ryšiai susidėliojo.

Apie „Pli“ sakoma, kad šiame spektaklyje jūs pasineriate į šizofrenišką Visatos atstatymo darbą. Kodėl jums tai svarbu?

Aš sakyčiau, kad tai yra įprasta daugeliui mūsų. Mes kuriame, perkuriame ir išardome savo asmenines visatas, savo tapatybes, savo santykius. Galbūt norėtume sustoti vienoje vietoje, bet tai nėra mūsų prigimtis. Negalime sustoti, nes tai reikštų, kad mes nebegyvi. Mūsų prigimtis yra to laikytis, net jei žiūrint iš šono tai neturi prasmės.

Nėra taip, kad galime rinktis. Mes taip pat tai darome ir kaip bendruomenė ar visuomenė. Žiūrime į save ir kuriame teorijas, modelius, kelius. Tai gali būti vienintelis stabilus dalykas, kalbant apie mus, vienintelis dalykas, kuriuo pasitikime – kad ir toliau išliksime dinamiški. Tai gali atrodyti paradoksalu, galbūt ten ir slypi „šizofreniškumas“. Mes kuriame architektūrą, pastatus, minčių sistemas, visa tai padaryta taip, kad išliktų stabilu, o tada stebime, kaip jie griūva, pamirštame juos ir vis bandome ieškoti atsakymų apie save.

Spektaklio aprašyme teigiama, kad pasirinkote sekti Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo filosofija. Kokia ta filosofija ir kas jus žavi, kalbant apie patį G. W. Leibnizą?

Tiksliau būtų sakyti, kad pasirinkau ją atspindėti, o ne ja sekti ar vadovautis. Tai yra pamatyti, kas nutinka, kai meti visa tai ant scenos. Yra labai daug dalykų, kurie mane domina, kaip Leibnizas formavo savo mąstymą. Mane žavi ir jo mąstymas, ir jo asmenybė. Turime suprasti, kad jis buvo Dievo šalininkas, bandantis apginti savo vietą šiame pasaulyje. Manau, kad labiau už pačius principus jis buvo užsiėmęs jų kūrimu. Kiekvienam jo mąstymui prieštaraujančiam argumentui Leibnizas rasdavo naują ir mesdavo jį ant stalo, begalinę principų liniją.

Man ši veikla atrodo savita, kupina humoro, visai ne tokia rimta, kaip galime įsivaizduoti. Negana to, Leibnizo principai linkę atsiskleisti dvejopai: pirma – kur viskas visada yra viena ir tas pats. Antra –  kur viskas nuolat keičiasi, sukuriant begalinį diferenciacijų spektrą: niekad nesibaigiančių, gražių ir gausių variacijų skaičius. Kaip apie Leibnizą sakė Deleuze’as: dar niekas nepateikė tokios vienybės ir begalinės įvairovės tame vienyje. Man tai labai patinka.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
DNO Records