Gretos Grinevičiūtės pilna visur. Visada su autentišku balsu ir naujais pasiūlymais. Greta – šokėja, atlikėja ir choreografė, šokio kino kūrėja, meno doktorantūros studentė, lektorė, nepriklausomos šiuolaikinio šokio meno organizacijos „Be kompanijos“ bendraįkūrėja. Neseniai tarptautiniuose ir Lietuvos kino ekranuose pasirodęs režisierės Marijos Kavtaradze filmas „Tu man nieko neprimeni“ leido pažinti Gretą kaip kino aktorę. „Mokausi kūryboje būti ne reaktyvi, bet aktyvi“, – sako Greta. Šis pokalbis – apie kūrėjos dabartį.
Nuotraukos – Auros Skulskytės ©
Šiandien žvelgdama į Tavo kūrybą, matau kelias ryškiausias temas: Greta ir kinematografija; Greta ir aktyvizmas; Greta kitų kūrėjų šokyje; Gretos šokis.
Man atrodo, kūrybinis gyvenimas yra toks tekantis, visai kaip upė, ir jis pats savo vagą pasidaro. Taip susiklostė, kad daugelio atsitiktinumų dėka šiandien mano gyvenimas yra labai įvairus ir daugialypis, ir nesinori savęs bandyti apriboti. Juo labiau, kad kiekviena kūrybinė idėja, kuri ateina man ar kitiems kūrėjams, su kuriais kartu dirbu, dažniausiai pati diktuoja, kokios tavęs reikia, ar ten tu esi labiau atlikėja, ar kūrėja.
Jeigu nespėju ir verčiuosi per galvą, o ypač jei pradedu bambėti, kiek per daug visko, tai sakau sau: „Greta, niekas tavęs netraukia, tu pati atsakinga už tai, ko tau reikia ir kaip tau reikia“. Dabar mokausi įsiklausyti savo kūną, į savo mintis ir tiesiog kartais sustoti.
Ar taip pavyksta?
Ne, bet tai natūralu, tokia profesija. Stengiuosi susivokti ir nebelėkti, nesiversti per galvą. Man atrodo, tam tikri etapai ateina į tavo gyvenimą, kad būtų labai vaisingi. Reikia tokiais etapais džiaugtis ir būti dėkingai už juos. Kartu reikia išmokti planuoti laiką. Mūsų laikų žmogui tai yra labai reikalingas įgūdis. Mokausi šito.
Ar visos šios veiklos Tavyje nusėda natūraliai? Ar visgi tenka žongliruoti, kas kartais gali pernelyg išvarginti.
Man gera, nes taip niekas nė kiek nenusibosta ir tada noriu dar giliau nerti į dalykus. Tą ir darau, studijuodama meno doktorantūroje: turiu prabangą skirti laiko sau ir savo kūrybai. Studijų dėka galiu sustoti. Mokausi reflektuoti ir tai darau nuolatos. Skirtingi vaidmenys skirtinguose projektuose man padeda išlikti aktyviai. Kitaip, manau, turėčiau polinkį šiek tiek nusėsti, įsipatoginti. Galbūt kažkada ateis ramybės etapas, bet kol kas jaučiu, kad kiekvienas projektas atneša norą dar daugiau suprasti, dar daugiau pasiimti ir plėsti savo suvokimo, galimybių ribas. Kol kas tai mano varomoji jėga. Bet ypatingai mūsų su šokio menininke Agniete Lisičkinaite veiklose kartais jaučiu, kad mūsų yra visur ir per daug ir kad užimame daug eterio.
Dabar, kol kalbamės, vyksta paskutinės Meninių akcijų savaitės dienos. Ir anksčiau buvo nemažai judviejų su Agniete Lisičkinaite veiklų, susijusių su meninėmis akcijomis, socialiniais klausimais. Juk iš esmės tai yra politinis sprendimas. Kaip judvi su Agniete atkeliavote iki jo? Kada atsirado noras, suvokimas, jog reikia įsitraukti į aktyvizmą?
Jeigu tau kažkas rūpi ir labai skauda, ir tu nori apie tai kalbėti, bet pabandžius ramiai pasikalbėti, niekas nepavyksta, supranti, kad to neužtenka. Kai prasidėjo mudviejų su Agniete B&B veikla, atsirado mūsų pirmoji meninė akcija „Bučinys“. Nes tuomet šeimų maršas rėkė ir agresyviai reiškė savo nuomonę. Mes supratome, kad tiesiog negalime tylėti, kai mūsų rate yra nuostabių žmonių, kurie yra lygiai tokie patys kaip ir mes, tačiau susiduria su nuolatine neapykanta. Kodėl jie turi būti menkinami ir nepriimami mūsų visuomenėje?
Tokiu atveju įsijungia atsakomybės jausmas ne tik sau kaip menininkui, bet ir žmonėms, su kuriais tu daliniesi savo kasdienybe. Mes neprašome kažko nežmogiško. Mes prašome labai paprastų, elementarių dalykų. Iš to ir atsiranda aktyvizmas. Per pandemiją, kai vyko kultūros lauko sujudimas, pradėjome akciją „Pastovėkime už kultūrą“. Rinkomės tuomet kasdien Katedros aikštėje. Jausmas buvo lygiai toks pat: kiek galima bandyti gražiai kalbėtis, bet likti niekada neišgirstiems, nesuprastiems, nepamatytiems.
Ir Meninių akcijų savaitė, ir kitos mūsų veiklos liudija, kad mes esame vienoje ar kitoje temoje, suprantame ją ir reflektuojame. Be to, aš asmeniškai jaučiuosi atsakinga už savo kaip pilietės vaidmenį visuomenėje, tačiau man patinka ir tiesiog kurti. Menininkams nėra jokios prievolės įsitraukti į aktyvizmą, bet jeigu jauti, kad tai natūralu ir yra tavo identiteto dalis, kodėl gi ne?
Kiek Tavo kūrybą papildo meno doktorantūra bei mokslinė veikla? Tikiu, kad ši patirtis taip pat padeda įsisavinti kritinį mąstymą.
Žaviuosi akademiniu pasauliu. Į meno doktorantūrą nepavyko įstoti iš karto. Kai choreografės Airos Naginevičiūtės buvau pakviesta pabandyti stoti vėl, suvokiau, kaip aš pasiilgau mokslo. Įstoti pavyko ir man labai patinka mokytis. Man tai yra priemonė pažinti save, reflektuoti savo kūrybą, plėsti suvokimą bei savo pažįstamų žmonių ratą ir lauką. Ypač patinka kuriant spektaklius gilintis į temas iš labai skirtingų perspektyvų, atlikti išplėstinius temos tyrimus, kas turbūt yra neatsiejama kūrybinio proceso dalis.
Taip atsirado nuostabus bendradarbiavimas su eksperimentinių filmų kūrėja Migle Križinauskaite, su kino kūrėju Miki Ambrózy turime PhD menininkų grupę „Why Cut When You Can Fade?“, ir aš jaučiu, kaip tai natūraliai paveikia mano kūrybinius procesus, kurie galbūt nebūtinai tiesiogiai susiję su doktorantūra. Kurdama jaučiu milžinišką atsakomybę. Anksčiau jos taip nejutau. Dabar man nebeužtenka tiesiog sugalvoti idėją ir įgyvendinti ją. Meno kūrinys man tapo labai giliu ir prasmingu būdu kažką tirti ir ieškoti atsakymų. Pavyzdžiui, šokio ir kino jungtis mane domina jau labai daug metų. Tai, kad turiu tokią prabangą ir galimybę tai tyrinėti, yra neįtikėtina. Taip pat susitikti su žmonėmis, kurie man kažkada atrodė kaip šitos srities guru, pavyzdžiui, Helena Jonsdottir iš Islandijos. To be doktorantūros niekada nebūčiau pasiekusi. Taip pat niekada mano balsas ir nuomonė, kuri yra pagrįsta šokio kino klausimais, nebūtų spausdinama čekiškame šokiui skirtame žurnale. Tai reiškia, kad meno doktorantūra man tampa priemone būti savo lauko balsu. Ir man tai yra labai įdomu.
Ir čia vėl atsiranda tam tikra Tavo aktyvi pozicija: atstovauti šokio laukui, būti šokio lauko balsu.
Taip, atstovauti arba jį kurti kartu su visais kitais. Formuoti jį, juo labiau, kai žinai kontekstą: kaip buvo, kaip yra, tada natūraliai pradedi matyti galimybes, kaip gali būti. Nes jeigu tu koncentruojiesi vien tik į savo kūrybą, kas irgi yra visiškai sveikintina ir nuostabu, tuo metu tu negali tapti aktyviu lauko formuotoju. Tam, kad juo taptum, turi apie tai kalbėti argumentuodamas. Kas dažniausiai įvyksta? Kritikai arba žmonės, kurie nėra susiję su kūryba tiesiogiai, o yra tik šalia jos, formuoja tą lauką ir daro prezumpcijas ar apibendrinimus. O man dažnai trūksta pačių menininkų balsų.
Taip kine įvyko su Laura Mulvey. Ji yra ne tik nuostabi kino kūrėja, bet kartu ir kino teoretikė. Ji sugebėjo į kino lauką įvesti feminizmo sampratą, keisti moters sąvoką kine. Taip pat šokio lauko praktikai, Yvonne Rainer, Xavier Le Roy ir kiti, savo menines praktikas sugebėjo paversti lauko, kuriame jie veikia, reformuojančiomis jėgomis. Man atrodo, kad akademinė patirtis menininkui yra naudingas įrankis. Menininkas tuomet gali padėti tam laukui formuotis ir iš vidaus. Mums kartais to pristinga. Mes daug tarpusavyje su kitais menininkais pasikalbam, kaip norėtume, kad kažkas būtų, bet nebūtinai kažką darome ar galim padaryti. O turint akademinės patirties, kitokių pažinčių, turi didesnę galimybę, kad tas balsas būtų išgirstas.
Kalbant apie Tave, kaip kūrėją, nebeatsiejama gija – Tavo kuriamas šokio kinas ir Tu pati kine. Kaip atėjai iki šito etapo? Kiek rimta tai buvo nuo pat pradžių?
Kinas mane visada žavėjo, bet aš per daug apie šią sritį negalvojau, nieko apie ją nesupratau. Įsitraukiau per vienas kūrybines dirbtuves, kurios vyko 2013 ar 2014 metų vasarą. Ten pateikėme savo idėją filmui. Tai buvo mano pirmasis šokio filmas, jį pavadinau „Faked David“ („Deivido fikcija“).
Būtent tada prisiliečiau prie choreografijos ir kino magijos, supratau šios srities potencialą, kuris yra dar mažai ištyrinėtas. Juk pati kinematografija, pavyzdžiui, kamera ir kameros judesys, iš esmės jau yra choreografija, kadruotės taip pat yra choreografija, scenarijus – taip, tai dramaturgija, bet į jį irgi galima žvelgti kaip į tam tikrą choreografinį vienetą. Režisūra labai stipriai susijusi su choreografija. Galvojau, kodėl iki šiol yra tiek mažai bendrų sąlyčio taškų? Nuo to ir prasidėjo mano kino kelionė. Magistrantūroje su Jonu Terteliu darėme kitą filmą, taip ir išsivystė šita veikla. Mano rate labai natūraliai atsirado kino bendruomenės žmonių: Saulė Bliuvaitė, Jurgis Matulevičius, vėliau Marija Kavtaradze, Birutė Kapustinskaitė, Vytautas Katkus, Vytautas Plukas, Martynas Norvaišas ir kt. Turbūt pati energija pritraukia tuos žmones, kai pats domiesi ir nori tame būti. Nežinau kaip, bet kinas tiesiog atsirado: lyg kokia upė man tai atnešė ir aš tai priėmiau.
Ką apie šią kryptį pavyko išsiaiškinti? Kokiomis akimis dabar ją matai?
Tam tikru metu ši šaka mane pradėjo erzinti. Pradėjau visur matyti vienodus šokio filmus: visi vienodi, visi tokie pat gražūs, rodantys labai panašius kūnus. Raiška irgi labai panaši: arba abstraktu, arba labai konkretu. Pasigedau šokio kino įvairovės, nes kai paneri į šią sritį, su daug kuo susipažįsti. Tada pamatai, kad nemažai kūrėjų, galbūt nesąmoningai, seka Wimo Wenderso šokio filmo „Pina“ pavyzdžiu. Nuostabus filmas! Natūraliai tai tapo tam tikra šokio filmų estetika. Po šito filmo didelė dalis kūrėjų, ko gero, pasąmoningai seka šituo gražių kūnų gražiose erdvėse vaizdavimo keliu. Nesakau, kad tai yra blogai, taip gali būti, bet man tada kartu kyla mintys, jog šokio kinas nėra tik toks, ir ne tik apie tai. Šokio filmas gali būti labai įvairus, ir aš jaučiu atsakomybę surasti ir įnešti į šokio kiną kitų kūrybos būdų, kitokį braižą. Nežinau, ar pasiseks, bet aš ieškau. Pavyzdžiui, Lietuvoje kuriantis režisierius Marius Paplauskas pastaruosiuose savo filmuose įtraukė autobiografinę plotmę, per kurią leidžia žiūrovui pažinti įvairias, ne tik vizualiai tobulas šokėjų puses, atidengia jų skausmą ir stiprybę. Tai labai gražu.
Lietuvoje šokio filmų tikrai nedaug. O tų, kurie ryžtasi kurti šokio filmus – apskritai vos keli. Kol kas tai visiškai nišinė veikla. Galbūt iš to ir kyla noras, kaip pati sakai, daryti „gražius šokio filmus“?
Manau, kad dabar šokio kinas yra tiesiog užsistovėjęs. Man atrodo, dabar yra laikas tai keisti ir atrasti kažką naujo. Kaip kūrėjai mes turime tapti atsakingi ir suvokti kontekstą, kuriame esame. Ką mes pasirenkame reprezentuoti ekrane ir kodėl. Jeigu suvokiame kontekstą ir mūsų daromą įtaką, kodėl mes vis tiek pasirenkame 90 procentų tik jaunų, gražių, super fiziškai išlavintų kūnų reprezentuoti šiuolaikinio šokio pamatą? Kokią žinią nešame? Aišku, iš pradžių gali būti, kad mes norime pritraukti žiūrovą, viskas yra gerai, bet kartu man atrodo, kad galima auditoriją lygiai taip pat pritraukti nebūtinai rodant tik taip.
Vis dar tyrinėju, kaip sujungti kinematografines kino savybes su choreografinėmis ir įnešti į kiną ne gražų kūno reprezentavimą, bet būtent tą kūniškumo momentą, kuris yra apskritai neatsiejamas nuo judesio ir kūno.
Mes gyvename ypatingai jautriame laike, kai yra daug įvairovės ir mes pradedame ją pastebėti mūsų visuomenėje. Mes privalome galvoti, klausti, žinoti kontekstą, ir galbūt dėl to daryti kitus pasirinkimus.
O kokie yra Tavo pasirinkimai?
Šiuo metu galimai jie yra labai standartiški, bet stengiuosi ekrane parodyti įvairius šokančius ir kuriančius kūnus, įvairius žmones, galbūt nebūtinai labai patogius, nebūtinai lengvai suvirškinamus ir prieinamus. Žaidžiu su istorijomis, ieškau naujų pasakojimo būdų, formų, kitokių montažo galimybių.
Kokios temos Tau dabar kūryboje aktualiausios?
Man visada buvo įdomūs žmogiškieji santykiai. Taip pat menininko santykis su visuomene. Santykis su visuomene kaip visuomenės dalyvio, žmogaus santykis su savo artimiausiais žmonėmis. Kokios įtakos suformavo šį žmogų būtent tokį, koks jis yra? Man svarbi empatija ir kito priėmimas. Mokausi kūryboje būti ne reaktyvi, bet aktyvi.
Iš tiesų, Tavo kūryboje labai ryški santykių tema. Apie santykius ir filmas, kuriame užėmei kiek kitokį vaidmenį – kalbu apie Marijos Kavtaradze „Tu man nieko neprimeni“. Dabar pagalvojau: keista, tačiau Tavęs niekada nekategorizavau kaip šokėjos. Tavo vaidmenys scenoje pripildyti Tavo charakterio arba kuriamo personažo. Kažkoks labai natūralus šokio ir vaidybos dualumas.
Vaidinti arba šokti, man, tiesą pasakius, atrodo tas pats. Nematau skirtumo, kai kuriu vaidmenį šokio spektaklyje vien tik kūnu ir fizika, arba teatre ar kine dirbu su balsu, kūnu ir fizika. Man balsas ir mintis yra absoliučiai tiesiogiai susiję su kūnu. Marijos Kavtaradze filmas nėra šokio, tai psichologinis kinas. Aš lygiai taip pat dalyvauju jame visu kūnu, kūnu kuriu personažą, ir tada, atrodo, pats kūnas padiktuoja, kaip turiu būti pagal tam tikras scenarijaus duotybes. Ir partneris padiktuoja. Aš labai stipriai pasitikiu kūnu. Klausau, kaip kūnas mane veda, ką kūnas diktuoja, priklausomai nuo personažo. Ir tuomet vėl tiesiog pasileidžiu upės vaga.
Upės vaga! Mūsų šio pokalbio leitmotyvas! Grįžtant prie „Tu man nieko neprimeni“. Koks buvo šis susidūrimas, kur esi kine, tik šį kartą – kino kamera žvelgia į Tave, ir Tu jos negali kontroliuoti?
Fantastiškas! Manau, kad man nesvietiškai pasisekė, nes Marija yra nuostabi kūrėja. Kęstutis –puikus partneris, Laurynas Bareiša ir Vytautas Katkus – nuostabūs operatoriai. Kai dirba tokie puikūs žmonės kartu, kitaip ir negali būti. Šis susidūrimas buvo toks malonus, organiškas ir paprastas, toks įžemintas!
Esu labai dėkinga už tą patirtį, iš jos daug pasiėmiau ir supratau, ką norėčiau įnešti į savo kūrybinius procesus, kaip juos formuoti. Kai kartu dirba komanda, nuolatinis patogumo jausmas yra ypač svarbus, nes tik tuomet tu gali labai ramiai ir užtikrintai nagrinėti ypatingai sudėtingas temas. Kitu atveju, jeigu yra kažkokios nuolatinės įtampos, esi labai stipriai užsiėmęs pašaliniais dalykais. O kai yra jauku, ramu ir gera visiems kurti – turi galimybę atlikti savo darbą maksimaliai gerai.
Marija šiame darbe buvo tikra lyderė. Ji sugebėjo sukurti tokią atmosferą ir skleisti tokį pasitikėjimą, kad mes tiesiog darėme tai, ką galėjome daryti geriausio. Tu esi atsakingas už save, kitas yra atsakingas už save, ir mes būdami visi kartu, tampame bendrai atsakingi už visą kūrinį – sergame už jį, ir norime, kad jis pavyktų.
Kaip Tau sekėsi kurti Elenos charakterį? Kiek turėjai erdvės į jį įdėti savęs, kaip Gretos?
Panašų klausimą kėliau Marijai, kai pradėjome filmo kūrybinį procesą. Iš pradžių Elena man siaubingai nepatiko. Ir aš kaip Greta norėjau, kad ji kitaip elgtųsi. Vėliau supratau, kad mane įtakoja kažkokie kino standartai ir įsivaizdavimas, kaip moteris turi būti vaizduojama kine. Mes su Marija daug apie tai diskutavome ir aš paleidau savo nuostatas. Tada labai pamilau Eleną, suradau savo kaip Gretos panašumų su ja. Yra momentų, kurie mus labai skiria, tačiau suradau būdus, kaip galėjome su šiuo personažu tapti artimos. Tuo laikotarpiu Elena tapo neatskiriama mano dalis, su kuria aš gyvenau. Buvo etapas, kur aš iš Elenos daug dalykų pasiskolinau ir perkėliau į savo tikrą gyvenimą. Bet šiandien šis personažas jau atsiskyręs nuo manęs. Ačiū tau, Elena, prašau gyvenk savo gyvenimą, o Greta grįžta į savo gyvenimą.
