Senosios gatvės vaizdą pagal Pietro de Rossi akvarelę rekonstravo 1938 m. Vilniuje apsigyvenęs ir visą likusį gyvenimą miesto architektūrinio paveldo tyrimams paskyręs lenkų architektas Zygmuntas Mieczysławas Czaykowskis © Lietuvos dailės muziejus
Rugsėjo 13 d., ketvirtadienį, 17 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4, Vilnius) atidaroma Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklo „Vilniaus gatvės“ pirmoji paroda „Pilies gatvė“ (veiks iki lapkričio 20 d.).
Paroda „Pilies gatvė“ pradeda Lietuvos sostinės įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti skirtą Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklą „Vilniaus gatvės“. Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus 2023 m. išvakarėse vykdomu miesto sociotopografiniu muziejiniu tyrimu siekiama atskleisti gatvių raidą, jų kultūrinį ir kalbinį heterogeniškumą, atspindėti įvykius, reiškinius bei kasdienybę, supažindinti su senaisiais sostinės gyventojais. Šešerius metus truksiantis parodinis projektas (kuratoriai Margarita Matulytė, Justina Augustytė ir Donatas Snarskis) vilniečius bei miesto svečius supažindins su svarbiausiomis senamiesčio gatvėmis.
Kaip formavosi senosios Vilniaus gatvės, kokia jų istorinė sankloda, kokios politinės ideologijos darė joms įtaką, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jų gyventojus, kaip per septynis amžius kito miestiečio tapatybė bei įvaizdis – atsakymų į šiuos ir kitus klausimus bandoma ieškoti memorialiniame palikime, egodokumentuose, ikonografijoje, mūsų dienas pasiekusiuose artefaktuose. Parodose miesto gatvė, kaip kultūros reiškinys, tampa muziejinės ekspozicijos objektu, kuris atskleidžiamas, pasitelkiant įvairias medijas. Pirmą kartą Lietuvos muziejų praktikoje yra kaupiamas gatvių autentiško garso archyvas, kurį jungiant su retrospektyviais įrašais, kuriamos garso instaliacijos (autorius Marius Juknevičius). Po 100 metų pertraukos tęsiamas žymaus Jano Bułhako 1912–1915 m. vykdytas tikslingas architektūros fotografavimas, išplečiant urbanistinę fotodokumentavimo programą bei fiksuojant šiandienos socialinį gyvenimą (fotografas Tomas Kapočius). Kuriami unikalūs gatvių sociotopografiniai planai (dailininkas Žilvinas Jagėla) bei juos papildantis internetinis puslapis (sprendimo autorius Arnoldas Urbelis), rodoma kino kronika (vaizdo montažo autorė Julija Matulytė), rengiamos ekspozicines sales su natūra jungiančios ekskursijos (autorius Jurgis Atroškevičius), organizuojamos paskaitos „Pilies gatvės kultūriniai sluoksniai“ (lektoriai: archeologas dr. Kęstutis Katalynas, architektūros istorikė doc. dr. Marija Drėmaitė, Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius).
Iš istorinėje atmintyje įstrigusių vilnietiškojo paveldo inkliuzų dėliojant įsivaizduojamąją visuomenę, nusiaudžia jos miestietiškos kultūros ir buities praktikų tinklai, kurie kiekvienai gatvei suteikė savitą forma vivendi – miesto vizionieriškus sumanymus ir pragmatiškus poreikius atliepiančią gyvenimo formą. Ją retsykiais koreguodavo gaisrai, karai bei kitos neišvengiamos aplinkybės. Tokius likimo vingius atspindi gatvių chaotiškas urbanistinis audinys, jų architektūros samplaika, kuri dažniausiai pasitelkiama reprezentuoti miestą. Tačiau Vilnių identifikuoja ne tik matomų mūrų sienos, bet ir jų absorbuotos čia gyvenusiųjų patirtys: idėjos ir tikėjimai, pareigos ir prievolės, materialiniai interesai, mokslinis darbas ir kūryba, komercinė veikla ir kasdienybės rutina. Savi, svetimi, kunigaikščiai, kariai, dvasininkai, amatininkai, prekeiviai, valkatos ir kiti laimės kūdikiai ar nevykėliai mynė takus, kurie su laiku virto gatvėmis. Po kiekvienos senojo miesto gatvės grindiniu slypi ne vienas kultūrinis sluoksnis – iš pamestų daiktų, nukritusių šiukšlių ir šiaip žemėje užsilikusių gyvenvietės liekanų susidarė įmantriausi piešiniai, kurie šiandien vykdo jiems nenumatytą misiją – liudija tai, ką dengia praeities ūkanos: taip, čia ne vienos kartos ir tautos gyventa.
Pilies gatvė. Atvirukas.
Leidėjas: Granberg, Stokholmas, ~ 1912 ©
Lietuvos dailės muziejus
Pirmoji projekto paroda atskleidžia Pilies gatvės, kuri jau XIV amžiuje buvo reikšminga miesto gyvenimo erdvė, savitumą. Čia, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino rezidencijos prieigose, apsigyveno jo pakviesti amatininkai ir prekeiviai, sostinės pareigūnai, o įvedus Lietuvoje krikščionybę, čia kūrėsi ir Vilniaus vyskupijos dvasininkai. Iškilo katalikų parapijinė Šv. Jonų bažnyčia, statydintos stačiatikių cerkvės, vėliau šalia glaudėsi ir protestantų maldos namai. 1387 m. miestui suteikta savivalda (Magdeburgo teisė) gatvėje ilgam įvietino ištisas šeimų kartas. Lietuviai, lenkai, rusai bei kitų tautų kilmingi ir nekilmingi miestiečiai susiejo savo ateitį su Pilies gatve. Gatvėje įsitvirtino ir mokslo židinys – 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegijos pagrindu įsteigtas Vilniaus universitetas, kurio pastatų ansamblis užėmė nemažą gatvės dalį. Taip gatvė pritraukė profesorius ir studentus, poetus ir dailininkus. Tarpukariu ir sovietmečiu gyventojų kontingentas kito, tačiau senosios gatvės dvasia išliko. Pilies gatvės XIV–XX a. gyvenimą atspindi ekspozicinės temos: „Iki Didžiosios gatvės“, „Iki didžiųjų gaisrų“, „Iki Didžiojo karo“, „Iki didžiųjų permainų“, kurias lydi kontekstinė įvykių chronologija.
Ši paroda yra viena galimų interpretacijos versijų, socialiniu ir kultūriniu aspektais skrodžianti dar vis gyvą mamutą, siekiant patirti akistatą su neaprėpiama praeitimi.
Paskaitų ciklo „Pilies gatvės kultūriniai sluoksniai“ tvarkaraštis:
rugsėjo 27 d. 17 val.
archeologinis pjūvis, lektorius – archeologas dr. Kęstutis Katalynas
spalio 18 d. 17 val.
architektūrinis pjūvis, lektorius – istorikė doc. dr. Marija Drėmaitė, VU Istorijos fakultetas
lapkričio 8 d. 17 val.
socialinis pjūvis, lektorius – Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius
Paskaitos nemokamos, be išankstinės registracijos.
