Menu
 
 

Pirmieji darbai – labai brangūs

2017 10 20  21:14  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Menų spaustuvė - SwO magazine

Nuotraukos iš „Menų spaustuvės“ archyvo ir „goodlife photography“ ©

Septynerius metus – tiek laiko rodomi „Menų spaustuvėje“ sukurti spektakliai „Ribos“ ir „Feel-Link“. Abiejų spektaklių kūrėjai 2011-aisiais į jaunųjų menininkų projektą „Atvira erdvė“ aplikavo  jauni ir nepatyrę su vienais pirmųjų „rimtų“ savo darbų, visai nežinodami, kad šie sulauks tokio ilgamečio populiarumo ir atneš kūrybinėms komandoms apdovanojimus. Nuo to laiko pirmojo Lietuvoje gatvės šokio spektaklio „Feel-Link“ kūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius spėjo sukurti šeimą, įkurti šokio mokyklą ir urbanistinio šokio teatrą „Low Air“ bei sukurti dar penkis spektaklius. Nors provokuojančiu spektakliu apibūdinamų „Ribų“ komanda kultūros sferoje toliau darbuojasi atskirai, tačiau bent kartą per mėnesį susitinka suvaidinti spektaklio ir tikina, kad tai – vienas brangiausių jų sukurtų darbų. Apie tai, kaip bėgant metams keičiasi kūrėjai ir jų personažai, kokios emocijos lydėjo pačią kūrybinę pradžią ir kaip visiems sekasi dabar, kalbamės su „Low Air“ komanda, „Ribų“ aktoriumi Dainiumi Jankausku ir spektaklyje taip pat vaidinančiu pjesės autoriumi Juliumi Paškevičiumi.
Ribos

Juliau, kaip tavo pjesė atsidūrė Menų spaustuvėje?

Julius Paškevičius: Pjesė buvo mano, duodavau ją tik kursiokams paskaityti. O paraišką „Atvirai erdvei” parašė Tadas (režisierius Tadas Montrimas aut. past.). Mes patys dar buvom jauni, nepatyrę, tad esam jam labai dėkingi už parodytą iniciatyvą. 

O kada paskutinį kartą Ribas” matė pats režisierius?

J.P.:  Na, jau senokai. Kokius trejus metus tikrai nematė, kai emigravo iš Lietuvos. Per tą laiką daug kas pasikeitė, spėjau ir susituokti! (juokiasi)

Dainius Jankauskas: Tadas man kažkada rašė, labai stebėjosi, klausė „jūs vis dar rodot?” Iš tiesų būtų labai įdomu, jei jis pamatytų spektaklį dabar, po tiek metų. 

O jus pačius tai stebina, kad vis dar debiutiniai jūsų darbai rodomi ir sulaukia tokio žiūrovų susidomėjimo?

Airida Gudaitė: Aš girdžiu tikrai daug puikių atsiliepimų apie „Ribas”. Atrodo, spektaklis labai mėgstamas jaunų žmonių.

J.P.: Taip, jaunimo, paauglių ateina labai daug. Manau, spektaklis padaro stipriausią efektą tai amžiaus grupei. O jie – labai ištikimi fanai, ateina ir po penkis kartus ir po daugiau. Žinoma, patys irgi labai reklamuoja, dalinasi tarpusavyje.

J.: Bet tai – ne tik jauni žmonės. Yra buvę, kad man į „Facebook” parašo ir daug vyresni žiūrovai, kad, pavyzdžiui, matė spektaklį jau septynis kartus. Galbūt paauglių reakcijas ir susidomėjimą geriau matome viešai, jie tuo labiau dalinasi, yra atviresni. Tačiau būna, kad po spektaklio, kas nors parašo asmeniškai, kad jau gėda, bet ateis į spektaklį ir septintą kartą.

G.: Su „Feel-Link”– lygiai taip pat. Yra keletas žmonių, kurie spektaklį matė septynis ar aštuonis kartus, į kitą mūsų darbą „Žaidimas baigtas” ateis jau ketvirtą kartą. Toks „fanų klubas” labai džiugina.

Laurynas Žakevičius: Iš tiesų, labai svarbu rasti tuos, kurie „užsikabina”  – tada jie geriausiai pasiekia kitus, žodžiu paskleidžia visą informaciją – tai geriausia reklama spektakliui.

„Feel-Link“ - SwO magazine

Juliau, nuo to laiko, kai rašei pjesę, praėjo jau daug laiko, daug kas pasikeitė. Kaip tau ji atrodo dabar? Ar nekyla minčių, kad reikėtų perrašyti?

J.P.: Na, perrašyti tai tikrai ne. Tokiom bangom kartais ateina idėjos, tačiau nebent rašyti kažką naujo. Esu parašęs keletą tekstų komerciniams spektakliams, bet su kažkuo grynai savo –daug sunkiau. Su „Ribom”, atrodo, užsikėliau sau kartelę, dabar norisi, kad viskas, ką parašau, būtų geriau už „Ribas”, tad kol kas tai dažniausiai lieka stalčiuje. Paskutiniu metu kūrybinės bangos vėl ateina, tad parašiau ir keletą paraiškų, gal gims kažkas naujo.

Ar kas nors pasikeitė per tuos septynis metus? Žinoma, pasikeitė labai daug kas. Kai rašiau novelę, pats dar buvau beveik paauglys, aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Nors spektaklį rodom septintus metus, novelę parašiau jau prieš kokius dešimt, tad nuo to laiko tikrai labai daug kas pasikeitė. Kartais pasirodo, kad gal jau ir nebeaktualu, bet kiekvienais metais stengiuosi rasti kokį kitą kampą, kitą pusę – tada ir vadinti lengviau.

D.J.: Keitėsi daug kas, bet nemanau, kad pačiame spektaklyje reikėtų ką nors keisti. Tai buvo to konkretaus meto, ką tik baigus akademiją, pastatytas spektaklis ir, tiesą pasakius, jo keisti nelabai ir norisi. Tai buvo tam tikra gyvenimo atkarpa, kai gimė šitas kūrinys, o dabar ateina naujos patirtys ir jas reikėtų saugoti darbams į priekį. Spektaklis yra mylimas žiūrovų, tad jo nereikia keisti ar perrašyti

Feel-Link” intensyviai pristatomas užsienio gastrolėse, festivaliuose Lietuvoje – tuoj skaičiuosite septyniasdešimtąjį pasirodymą. Ar jums kažko keisti nesinorėjo?

A.G.: Tikrai buvo momentų kai norėjome spektaklį atnaujinti. Po keleto metų, matyt, buvo atsibodę šokti tik jį. Bet tai buvo postūmis kurti naujus darbus, nes „Feel-Link” choreografijos vis tiek nebūtume galėję pakeisti. Ji mums labai brangi. Turėdami šį spektaklį savo repertuare – net pasiilgtame jo, laukiame pasirodymo. Aišku, keitėsi tam tikri vidiniai dalykai – ir galbūt tai galima pastebėti mūsų darbe. Kai statėm spektaklį, jis buvo apie du žmones, kurie nėra pora, tačiau iki šio daug kas galvoja, kad tai meilės duetas. Tačiau aš šokdama stengiuosi galvoti apie tą mūsų pirminę idėją ir per daug neįsileisti asmeninių santykių.

L.Ž.: Ta tema, kad tai dviejų, vienas su kitu nesusijusių žmonių istorija, nuėjo į antrą planą. Kai kūrėm „Feel-Link”, mes buvom pora, bet dar nebuvom susituokę, paskui susituokėm ir tam tikra prasme mudviejų santykiai pradėjo „eiti” į sceną. Dėl spektaklio kaitos -– sutinku su Dainiumi. Nors yra sakoma, kad spektaklis palaipsniui auga, keičiasi, mes visgi griežtai laikėmės savo pradinės idėjos, nekeitėm choreografijos. Nors žiūrovai dažnai pakomentuoja, kad kažką pakeitėm, iš tiesų visada stengiamės jį išlaikyti tokį, kokį sukūrėm.

O kaip Ribose”? Ar su jumis keičiasi ir patys personažai?

J.P.: Manau, pokytis yra toks labiau vidinis. Įvairios asmeninės patirtys, žmonės su kuriais susiduri, keičia tavo paties požiūrį tiek į savo, tiek į scenos kolegų personažus. 

D.J.: Keičiasi ir daug asmeninių dalykų, tavo patirtis. Kai statėm spektaklį, patys buvom ką tik mokslus pabaigę studentai. Tai natūralu, kad per septynerius metus atsirado naujų spektaklių, vaidmenų, įvairiausių patirčių teatre. Ir pats keitiesi kaip žmogus, kaip aktorius, o kai kurie dalykai dabar gal jau ir keisti atrodo. Keisti atrodo ir kai kurie tavo sprendimai, kaip vaidinti savo personažą. 

Ribų” pastatymui, parašydamas paraišką, pradžią davė Tadas Montrimas. Laurynai, Airida, kaip jūs atradot Atvirą erdvę”?

G.: Mes apie „Atvirą erdvę” žinojome. Menų spaustuvėje lankydavome „Vasaros šokio mokyklą”. Labai gerai pamenu, kai Audronis Imbrasas man įteikė „Vasaros šokio mokyklos„ diplomą ir pajuokavo – „Na va, gal ir kitus šokius pradėsi mėgti, ne tik gatvės”. Man tai buvo tarsi tam tikras padrąsinimas.

Atviros erdvės” atranka susideda iš kelių etapų. Kaip sekėsi pristatyti savo idėjas?

G.: Į atranką atėjom beveik visai nepasiruošę, galvojom, pristatysim savo idėjas, kuriomis tikime. Kai atėjom, susidūrėm su labai rimtai atrodančia komisija, truputį išsigandom. Bet savo idėją pristatėm, turėjom labai didelį norą ir daug vilties

P.: Aš tai pamenu mūsų generalinę „Ribų” repeticiją. Viskas atrodė siaubingai – buvo likus tik savaitė iki premjeros, o mes tekstus vis dar skaitėm iš lapų. Po pirmų spektaklio rodymų, pamenu, buvau stipriai suabejojęs tuo, ką darau – viskas atrodė taip baisu, teksto tiek daug. Jaudinausi, nes tai buvo pirmas rimtas mano darbas. 

Kai mokiausi, labai bijojau dainavimo egzaminų, tai važiuodamas troleibusu į akademiją (Lietuvos muzikos ir teatro akademija aut. past.) ne kartą esu pagalvojęs – vairuočiau aš dabar sau ramiai tą troleibusą arbatos pasidėjęs ir vargo nematyčiau. Tai lygiai tos pačios mintys pasikartodavo ir prieš premjeras – tikrai žiauriai bijojau. (juokiasi)

D.J.: Aišku buvo baisu. Tai buvo pirmas mūsų spektaklis, maža erdvė, žiūrovai arti, teksto daug, mes tik trise, niekur nepasislėpsi – stalas, lempa ir viskas. Tokia ekstremali patirtis. 

Vyresniosios kartos aktorius Valerijus Jevsejevas atėjęs dirbti su tokiais jaunas menininkais daug įnešė savo patirties  ar leido jums laisvai reikštis?

J.: Valerijus apskritai čia buvo labai svarbi grandis, nes jis labai protingai mums padėdavo, pasakydavo savo nuomonę, tačiau tikrai neužgoždavo mūsų idėjų. Iš tiesų mes buvom ką tik išėję iš akademijos, jauni menininkai ir tai, kad toks aktorius, kaip Valerijus, sutiko su mumis dirbti, turėjo tikrai didelę reikšmę. 

J.P.: Valerijus mums padėdavo labai pedagogiškai, per daug nesikišant. Jis turėdavo savo nuomonę, savo požiūrį, bet be jokių ambicijų paneigti jaunojo režisieriaus Tado darbą. Jis mums buvo kaip mokytojas, užtikrinantis stabilumą. 

Dainiau, Atviros erdvės” spektakliuose kaip jaunasis menininkas debiutavai” net kelis kartus. Kaip taip nutiko? 

J.: Oi taip, kokius tris ar keturis kartus iš eilės. Kažkaip mane vis pakviesdavo skirtingi režisieriai, o aš vis sutikdavau. Daugiau jau nebepriimčiau tokio pasiūlymo, bet visi metai buvo tikrai labai įdomūs. Vasarą pradėdavome repetuoti, o rudenį jau pristatydavome premjeras. Labai smagu būdavo taip dirbti, repetuoti.

Kuo šie kūrybiniai procesai skiriais nuo darbo kituose teatruose?

D.J.: Pats darbo principas čia labai geras. Tau suteikiama daug erdvės, laisvės. Valstybiniuose teatruose gal kiek kitaip viskas, nei „Atviroje erdvėje”. Tu čia daug ką nuo pat idėjos darai pats. Dėl to tie spektakliai ir tampa tokie brangūs bei turi tokį svarbų rezultatą.

J.P.: Tiesiog čia mažiau atsakomybių – jaunas menininkas gali šiek tiek nuklysti, jam gali nepasisekti, jam lengviau viskas atleidžiama. Spektakliui leidžiama augti kartu su jaunu menininku.

Menų spaustuvė - SwO magazine

Spektakliams metų jau nemažai, tad ir žiūrovų juos jau matė daug. Kokią pastebėjot atmosferą žiūrovų pusėje? Ribose” žiūrovai labai arti, tad ir emocijos turbūt visos labai gerai pastebimos?

J.P.: Būna visokiausių atvejų. Susigraudinę, ar kitaip jautriai sureagavę žiūrovai yra ta geroji pusė, kurią matai. Tačiau matom ir kaip žiūrovai kalbasi, naudojasi telefonais, vaikšto spektaklio metu. Tai, aišku, labai išmuša iš vėžių. Tada pagalvoji, kad jau geriau vaidintume didžiulėje salėje, nors ten, turbūt, irgi galima viską pastebėti.

A.G.: Didelėje salėje taip pat viskas matosi. Labai blaško vėluojantys ir telefonais šviečiantys žiūrovai. 

J.: Kas mane labai stebina šiame spektaklyje, tai reakcijos. Kažkas labai įdomiai suveikia, kad žiūrovai reaguoja garsiai – aikčioja, komentuoja, emocionaliai, kaip filme. 

Ar siūlytumėt Atvirą erdvę” kitiems jauniems menininkams?

G.: Tai kiekvienais metais rekomenduojame! 

Ž.: Aš tiesiog neįsivaizduoju ir niekada nesu radęs kitos tokios programos, kur pradedantieji galėtų ateiti ir bandyti, net jei nėra baigę profesionalių studijų, po kurių režisieriai pradeda įtraukti į savo statomus spektaklius. Ypač sudėtinga su šokėjais – Lietuvoje nėra tokios kultūros, kurioje šokio teatrai „medžioja” naujus, jaunus šokėjus, prijungtu juos į trupę. 

A.G.: Esam labai dėkingi Menų spaustuvei už sutektą pradžią. Tai mums tikrai buvo didelis tramplinas, nuo kurio viskas ir prasidėjo.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Yaska Art