Menu
 
 

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis su „Teatrotekos“ kūrėjomis

2020 09 15  17:45  |  Pokalbiai

Šiuo metu savo fizinę buvimo vietą užleidęs rekonstrukcijos darbams, Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia virtualiai pakeliauti po praeitį. Nusikelti keliais dešimtmečiais atgal ir susipažinti su  jau neberodomais spektakliais padės skaitmeninis „Teatrotekos“ archyvas. Galvojant apie archyvų ir skaitmeninio turinio santykį bei galimybes, natūraliai kyla klausimas ar tai ateityje taptų alternatyva atminties institucijų lankymui, kuris yra reikalauja daugiau pastangų nei vien tik mygtuko spustelėjimo iš bet kurios pasaulio vietos? Ar teatro istorija ir archyvai gali tapti patraukliais ir aktualiais ne tik scenos menų profesionalams? – šiuos ir kitus klausimus kėliau kartu su „Teatrotekos“ projektą vykdančiomis Rimgaile Renevyte, Julija Kulevičiūte ir Vilte Kartanaite.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Angelo kostiumo eskizas spektakliui „Lilijomas“ (rež. Laszlo Bagossy), 2013. Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė. Nuotraukos – teatroteka.lt archyvo ©

Kada ir kokiu tikslu pradėtas „Teatrotekos“ projektas?

Rimgailė: Nors oficialiai datuojame 2014-uosius, tačiau mintys apie „Teatroteką“ užgimė kur kas anksčiau. Suvokus, kokia didelė dalis istorinės teatro medžiagos atiduota muziejui bei archyvui, kiek jos pamesta, išbarstyta ar užmiršta, norėjosi šią svarbią teatro atmintį susigrąžinti. O skaitmenizavimas ir internetinis puslapis leido istorinę medžiagą susigražinti ne tik pačiam teatrui, bet ir pasidalinti ja su žiūrovais.

Kaip manote, kas yra internetinio teatro archyvo lankytojas? Kaip jį pasiekiate? Ar turite tikslą pasiekti ir platesnę lankytojų kategoriją?

Rimgailė: Tai žmogus, kuris domisi teatru, teatro daile ar jo istorija. Dar studijuodama teatrologiją prisijungiau prie šio projekto komandos ir svarsčiau, kokia svarbi ši internetinė svetainė gali būti būsimiems teatro meno studentams – tiek praktikams, tiek teoretikams. Tačiau manau, jog svarbi ji gali pasirodyti ir kitų sričių profesionalams, kurių veikla turi bendrumų su teatru. „Teatroteką“ turėtų būti įdomu atrasti žmonėms gyvai mačiusiems tuos spektaklius, kurie šiuo metu ilsisi teatro archyve. Taigi, ji skirta ir žiūrovams. Vis dėlto tikiuosi, jog „Teatroteka“ dar nėra atrasta, o tik bus nuolat atrandama, nes pati ji nuolat keičiasi, plečiasi, pildosi.

Viltė: Smagu, kad kam nors užsiminus apie „Teatrotekos“ svetainę yra sukeliamas natūralus smalsumas joje apsilankyti. Kalbu ir apie žmones, kurie su teatru neturi daug bendro. O vėliau išgirsti pasakojimus, kaip joje apsilankęs asmuo, praleidžia nemažai laiko, šokinėdamas nuo spektaklio prie spektaklio tarsi žaidimo principu, arba ieškodamas jau matytų, bet kartais ir primirštų spektaklių. Taigi vieniems tai aktualu mokslo, darbo tikslais, kitiems gali būti paprasčiausiai įdomu. 

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Antonijaus kostiumo eskizas V. Šekspyro komedijai „Daug triukšmo dėl nieko“ (rež. A. Kernagis), 1961. Eskizo autorius Jonas Surkevičius.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Antonijaus ir Don Pedro kostiumų eskizai V. Šekspyro komedijai „Daug triukšmo dėl nieko“ (rež. A. Kernagis), 1961. Eskizo autorius Jonas Surkevičius.

Kaip atrodo kasdienis darbas, virtuvė „Teatrotekoje“? Kiek nematomo darbo reikalauja šis projektas?

Rimgailė: Galbūt iš pirmo žvilgsnio darbas su archyvine medžiaga atrodo nuobodžiai. Žinoma, taip atrodė ir man, kol nepradėjau su ja dirbti. Įsigilinus į kiekvieno spektaklio bylą tampa sunku nuo jos atsiplėšti, tad darbas su archyvine medžiaga tikrai reikalauja susikaupimo. Smulkmenos čia kuria visą žavesį, tačiau, kad jas pastebėtumei reikia žinoti, ko derėtų nepraleisti pro akis. Darbui su archyvu tikrai reikia specifinio nusiteikimo.

Tiesa, turbūt visas „Teatrotekos“ darbas yra nematomas. Iš pradžių net gąsdino, jog tokiam mažam rezultatui reikia tiek daug kruopštaus darbo. Kiekvieną suskaitmenintą spektaklio fotografiją, programą ar afišą reikia aprašyti, paminint svarbiausias istorines detales, įvardinant žmones fotografijoje ir t.t. Labai norėjosi, kad šis nematomas darbas turėtų matomą rezultatą, tačiau suvokus, jog darbas su archyvine medžiaga, visų pirma, yra rankų darbas, atrodo bergždžia norėti, kad jis būtų mechaniškas bei greitas.

Julija: Pritariu Rimgailei, kad kasdienis darbas „Teatrotekoje“ reikalauja specifinio nusiteikimo, susikaupimo ir kruopštumo. Tačiau tuo pačiu metu visa tai primena ir seklio darbą, nes ne visada žinai, ką įrašyti į tam tikrą langelį, todėl kartas nuo karto reikia pasikalbėti su teatrologe Daiva Šabasevičiene arba su trupės administratoriumi, režisieriaus asistentu Mindaugu Jusčiumi ir išsiklausinėti nežinomų dalykų.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Benedikto kostiumo eskizas II V. Šekspyro komedijai „Daug triukšmo dėl nieko“ (rež. A. Kernagis), 1961. Eskizo autorius Jonas Surkevičius.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Baltazaro kostiumo eskizas V. Šekspyro komedijai „Daug triukšmo dėl nieko“ (rež. A. Kernagis), 1961. Eskizo autorius Jonas Surkevičius.

Rimgailė dirba su senesniais spektakliais, kolegė Viltė –  su pastarojo dešimtmečio ir naujausiais spektakliais. Rimgailei reikia žinoti daug istorinių detalių, o naujesni, vis dar rodomi spektakliais kartais atsinaujina naujais aktoriais, tad, bent jau kol spektaklis nebuvo parodytas paskutinį kartą, turi jį nuolatos sekti ir pažymėti visus pasikeitimus. 

Viltė: Nors taip vadinamojo nematomo darbo dalis ir gana didelė (nemažą dalį sudaro, taip pavadinkime, pagalbiniai darbai, kurie padeda prisikasti prie galutinio rezultato, vėliau pateikiamo „Teatrotekos“ puslapyje), tačiau jis turi ir savo žaviąją pusę. Dirbant su archyvine medžiaga, supranti, kad tai ne vien darbas, kurį turi atlikti, o tam tikra privilegija. Gal ir juokingai nuskambės, bet kartais jautiesi kaip vaikas, užėjęs į muziejų, kuriame kaip taisyklė neleidžiama liestis prie eksponatų, o kažkodėl būtent tu iš visų vaikų būrio, gauni galimybę palytėti.  

Ką dirbdamos ne tik Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, bet ir „Teatrotekoje“ naujo sužinote ir atrandate apie teatrą?

Rimgailė: Dabar, vykstant teatro rekonstrukcijai ypatingai sunku prisiminti, kas yra tas Lietuvos nacionalinis dramos teatras, kai numindžioti koridoriai savo istoriją tarsi perrašinėja iš naujo. Šis netvarumas tarsi savaime siūlo ieškoti pamato. Manau, kad darbas su „Teatroteka“ leidžia labiau prieiti prie paties teatro, prie čia subrendusių asmenybių ir jų sukurtų istorijų. Mėginti rekonstruoti, įsivaizduoti ar pajusti ano meto kūrybinę virtuvę, į kurią mane galėtų perkelti tik laiko mašina.

Julija: Prisimenu, pirmą kartą užėjusi į „Teatrotekos“ svetainę, praleidau ten keletą valandų, nes iš pradžių buvo labai įdomu pamatyti, kur anksčiau vaidino ir kaip jaunystėje atrodė dabartiniai teatro trupės aktoriai, kai aš dar neturėjau galimybės pamatyti jų gyvai. Tada mane pagavo spektaklių plakatai – ypač pieštiniai, pavyzdžiui, Jurgos Ivanauskaitės sukurti „Nežaiskite su mėnuliu!“, „Trys negražios karalaitės“ bei Rimvydo Kepežinsko „Laiškai broliui Motiejui“. Po to buvo labai įdomu tyrinėti kostiumų arba scenografijų eskizus, nes tai leido žvilgtelėti į dailininko, scenografo kūrybinį procesą. Galiausiai, tikrai, lyg laiko mašina „Teatroteka“ leido nuklysti į pirmuosius teatro spektaklius, susipažinti su pačių pradžia.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Benedikto kostiumo eskizas V. Šekspyro komedijai „Daug triukšmo dėl nieko“ (rež. A. Kernagis), 1961. Eskizo autorius Jonas Surkevičius.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Heros kostiumo eskizas V. Šekspyro komedijai „Daug triukšmo dėl nieko“ (rež. A. Kernagis), 1961. Eskizo autorius Jonas Surkevičius.

Prie teatro archyvo prisideda ne vienas žmogus. Tačiau ką kiekvienai jūsų reiškia šis projektas?

Rimgailė: Prieš penkerius metus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurti spektakliai, kurių atsiradimą galėjau stebėti, jau atsidūrė „Teatrotekoje“. Manau, kad man šis projektas leidžia bent šiek tiek pajusti laiką ir istoriją, kuri ne tik buvo, bet ir nuolat vyksta.

Julija: Man „Teatroteka“ reiškia atradimus. Kadangi kiekvieną dieną „Teatroteka“ pasipildo naujais eksponatais, todėl vis iš naujo ją įsijungusi galiu patirti atradimo džiaugsmą. O ir net peržiūrėdama jau žiūrėtas nuotraukas, plakatus ar eskizus atrandu po dar nepastebėtą detalę.

Viltė: Mane žavi ta paradoksali mintis, kad „Teatrotekoje“ guldomi jau istorijon nuėjusių spektaklių medžiaga, bet ji pati tarsi gyvas organizmas, t.y. nuolat auga, vystosi tiek ties dabartinėmis idėjomis, tiek naujais planais ateičiai. Taip pat dirbant prie projekto, gauni gerą spyrį tobulėti. Galbūt kaip „Teatrotekos“ lankytoja labiau žaidimo forma eičiau per laikmečius ir spektaklius, arba stipriau pasigilinčiau tik ties spektakliais, kuriais esu suinteresuota, o čia tiesiog negali aklai nuskenuoti, pavyzdžiui, spektaklio recenzijos, jos prieš tai nepaskaičiusi. Taip pat labai pritarčiau minčiai dėl detalių. Vis iš naujo kažką atrandi, pastebi.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Kostiumo eskizas II spektakliui „Valanda ir visas gyvenimas“ (rež. R. Rimeikis), 2000. Kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Kostiumo eskizas spektakliui „Valanda ir visas gyvenimas“ (rež. R. Rimeikis), 2000. Kostiumų dailininkė Giedrė Brazytė.

Apie „Teatroteką“ yra rašoma, kad archyvinė medžiaga kaupiama tik labai trumpą laiką, vėliau ji yra perduodama atminties institucijoms. Kodėl buvo priimtas toks sprendimas? Kokioms atminties institucijoms yra perduodamas archyvas?

Rimgailė: Daugiausiai Lietuvos nacionalinio dramos teatro archyvinės medžiagos galima rasti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Lietuvos literatūros ir meno archyve, mažiausioji dalis teatro archyvo saugoma Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Medžiagos yra be proto daug, todėl net fiziškai teatre jai nebūtų vietos. Taip pat archyve tam sukurtos palankios saugojimo sąlygos.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Leonto kostiumo eskizas II V. Šekspyro komedijai „Daug triukšmo dėl nieko“ (rež. A. Kernagis), 1961. Eskizo autorius Jonas Surkevičius.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Plakatas spektakliui „Laiškai broliui Motiejui“ (rež. Irena Bučienė), 1989, dailininkas Rimvydas Kepežinskas.

Kokia „Teatrotekos“ ateitis? Kiek planuojama tęsti archyvo pildymą ir ar jis išeis už internetinio puslapio ribų kitu formatu?

Rimgailė: Planų yra labai daug. Dažniau šiam projektui visgi pritrūkstama jėgų nei ambicijų. Jau artimiausiu metu „Teatroteka“ išsiplės savo turiniu virtualioje erdvėje, o vėliau galbūt atsiras jėgų tapti ne tik vieno Lietuvos nacionalinio dramos teatro, o Lietuvos nacionalinių teatrų virtualiu archyvu.

Julija: Iš naujovių, dėl kurių esame sutarę, pati labiausiai laukiu spektaklių recenzijų ir vaizdo įrašų įkėlimo galimybės, nes pastarieji pagilins „Teatrotekos“ vaizdinį turinį, o recenzijos, interviu ir straipsniai leis atrasti kritinį požiūrį apie spektaklius.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Scenovaizdžio eskizas Vytauto Alanto pjesei „Gyvenimas iš naujo“ (rež. J. Gustaitis). Eskizo autorius Vytautas Palaima, 1942 m. Vilniaus miesto teatras.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

Stampo kostiumo eskizas V. Šekspyro komedijai „Daug triukšmo dėl nieko“ (rež. A. Kernagis), 1961. Eskizo autorius Jonas Surkevičius.

Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis Skaitmenizuoti praeitį. Pokalbis apie „Teatrotekos“ kūrėjomis

 

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
DNO Records